2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Margaret Mitchell "Vėjo nublokšti II"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Vėjo nublokšti" šio aprašymo skaityti nepatartina

Pirmają garsiosios Margaret Mitchell knygą "Vėjo nublokšti" perskaičiau tą vasarą, kai užsimaniau skirti daugiau dėmesio klasikai ir laiko patikrintiems kūriniams. Tarp jų buvo tokios knygos kaip "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Nežudyk Strazdo Giesmininko", "Trys Draugai" ir kitos knygos. Jaučiuosi taip, lyg toji vasara būtų buvusi taip seniai, na ne veltui aprašymų archyvas primena, jog šias knygas skaičiau dar 2013 metais!

"Vėjo nublokšti" buvo labai giliai širdyje įstrigęs kūrinys, bet šia klasika būtent ir užbaigiau 2013 metų vasarą, prasidėjo nauji darbai ir visai iš atminties išnyko noras paskaityti tęsinį. Taip ir bėgo metai, o mano planuose antroji dalis vis būdavo nustumta į priekį, todėl niekaip negalėjau jos paimti į rankas, tiesiog fiziškai neturėjau tam laiko ir galbūt šiek tiek net noro. Dabar, 2016 metams prasidėjus, negalėjau atsispirti pagundai paskaityti romano tęsinį ir sužinoti, kaip sekėsi pagrindinei veikėjai Skarlet.

Dar viena priežastis, dėl kurios taip ilgai vengiau skaityti "Vėjo Nublokšti II" yra tai, jog pabaigusi pirmąjį romaną radau ne vieną komentarą apie tai, kaip tęsinio pabaiga nuvylė skaitytojus. Prisipažinsiu, labai dažnai knygų pabaigos nuvilia ar nepateisina lūkesčių, bet šį kartą to išsigandau ir net vengiau sužinoti, kas iš tikrųjų nutiks. Su šia įtaria mintimi ir dabar skaičiau romaną, vis bandydama nuspėti, kas gi atsitiks. Galiu patikinti, jog iš tiesų pabaiga manęs nenustebino taip, kaip kitų skaitytojų. Galbūt toks didelis mano perskaitytų knygų bagažas jau savaime užkerta man kelią nustebti, nes nemažai situacijų kūriniuose kartojasi.

Taigi, pirmiausia turėčiau priminti, kas įvyko pirmojoje dalyje, nors tam prisiminti reikėjo nemažai laiko. "Vėjo nublokšti" - pirmoji serijos dalis - pasakojo apie 19 amžiaus gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai vergystė dar buvo legali, kai žmonėms į ausį kvėpavo pilietinis karas. Šiuo laikotarpiu gyveno ir pagrindinė romano veikėja Skarlet - žavinga, drąsi ir atkakli mergina, karštai įsimylėjusi Ešlį. Deja, gyvenimas susiklostė taip, jog Skarlet ištekėjo už kito vyro, o Ešlis tuo tarpu taip pat vedė, bet Skarlet niekada nepamiršo savo jausmų jam. Taip ir bėgo gyvenimas, prasidėjo itin žiaurus karas, kuris buvo labai neįprastai pavaizduotas rašytojos ir net mane sugebėjo kaip reikiant įbauginti. Bet tuo pačiu tai buvo tas akcentas, kuris itin įtraukė ir sudomino, nepaisant to, jog knyga sudarė 600 puslapių. Pirmojoje dalyje dažnai pasirodydavo ir dar vienas vyras, vardu Retas Batleris. Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pokylyje pamatė Skarlet - troško jos ir geidė kaip niekas kitas. Deja, pirmojoje dalyje šio vyro nebuvo tiek daug, bet jis atsirasdavo pačiose tinkamiausiose akimirkose. Knygos pabaigoje Skarlet po karo grįžo į gimtąją Tarą, kuri buvo visai nuskurdusi ir Skarlet bei jos artimieji gyveno didžiuliame skurde. Visgi, mergina buvo itin atkakli ir ryžtinga, todėl nesėdėjo vietoje ir jau tada buvo aišku, kad išsikapstys iš bėdų.


"Vėjo nublokšti II" prasidėjo ten pat, kur ir baigėsi - Skarlet su artimaisiais gyvenant Taroje ir kenčiant skurdą. Skarlet ryžtingai kovojo su visais, troškusiais jai pakenkti ar atimti gimtuosius namus. Šalyje pasikeitė santvarka, buvo panaikinta vergystė, vyko daugybė politinių permainų, todėl asmeninės bėdos dar labiau gėlė širdis. Nepaisant visko, Skarlet rado būdą išbristi iš skolų ir net pradėti verslą - ji dar kartą ištekėjo, iš savo vyro perėmė verslą ir pamažu ėmė klestėti, artėti link pagrindinio tikslo - tapti turtinga ir jaustis saugiai.

Kaip ir pirmame romane, Skarlet gyvenimas buvo aprašomas labai greitu tempu. Tikriausiai pamenate, jog net esminiai gyvenimo įvykiai būdavo neakcentuojami, dažniausiai tik paminimi, nes rašytoja pasirinkdavo kitas akimirkas, į kurias verta gilintis. Jeigu dabar galvojant apie techninę romano pusę, pasakyčiau, kad tai nors ir buvo epinis romanas, nagrinėjantis visą merginos gyvenimą, bet autorė gilinosi ne į įvykius, o veikėjų savijautas, kurias tie įvykiai iššaukė. Dėl šios priežasties vaikų gimimai, vestuvės ir mirtys buvo labai neakcentuojami.

Prieš pradėdama rašyti šį aprašymą, įsijungiau pirmąjį "Vėjo nublokšti" aprašymą šiame bloge vien tam, kad galėčiau stebėti ir savo asmeninius rašymo pokyčius, kaip viskas pasikeitė per tris metus. Tikrai buvo įdomu paskaityti ir palyginti rašymo stilių, kuris galbūt iš esmės nepasikeitė, bet sakinių struktūra, dėstomos mintys ir gilesnis siužeto nagrinėjimas tikrai pasikeitė. Tokiomis akimirkomis galiu tik pasidžiaugti, kiek daug man davė šis blogas ir kokia neįkainojama patirtis rašyti jį jau tiek metų.

Pirmajame aprašyme teigiau, jog Skarlet man atrodė lyg itin stiprios ir ryžtingos moters pavyzdys. Mano nuomonė nepasikeitė ir dabar, galbūt net dar labiau sustiprėjo. Jos pasirinkti būdai kovoti su problemomis buvo labai modernūs ir net netinkami to meto damai, bet Skarlet visiškai nerūpėjo kitų nuomonė, net jeigu ji buvo tapusi pašaipos objektu. Iš esmės šios dvi knygos labai tinka feministinių pažiūrų skaitytojoms, kurioms atrodo, kad moteris yra lygiavertė vyrui. Kodėl apie tai užsimenu? Nes ir pati visiškai pritariu tam. Nepaisant to, jog Skarlet gyveno 19 amžiuje ir visi ją peikė už tai, kad ji atliko vyro darbą ir asmeniškai prižiūrėjo verslą, aš ja žavėjausi ir palaikiau. Dabartiniais laikais ši situacija kardinaliai pasikeitė, bet visuomenėje vis dar išlieka neįprastas požiūris, kad moterims, pavyzdžiui, netinka inžinerinis mokslas, kad jos nesupranta to. Dėl tokio požiūrio merginų ir vaikinų santykis tokiose studijų programose kardinaliai skiriasi, nes daugybė merginų, išgirdusios žodį "Inžinerija" jau bėga kuo toliau nuo jo, net jeigu iš tikrųjų net nežino, kas tai yra.

Skaitydama "Vėjo Nublokšti II" itin atidžiai stebėjau vidinius veikėjų pokyčius, nes metams bėgant veikėjų patirtis įvairiose situacijose didėjo, kaip ir brandus požiūris. Taip, prisipažinsiu, ne kartą smerkiau Skarlet, jos požiūris ir vertybės ne visada mane džiugino, ne kartą norėjau papurtyti ją ir parodyti doros kelią. Nepaisant to, Skarlet tikrai labai pasikeitė. Pirmajame romane Skarlet istorija prasidėjo jai sukakus 16 metų, o antrojoje dalyje kulminacijoje ji jau sulaukė 28 metų, todėl nesunku suprasti, kaip stipriai jos gyvenimas ir požiūris galėjo pasikeisti. Dalis skaitytojų nudžiugs dėl vėliausios Skarlet santuokos, aš taip pat buvau laiminga, nes to laukiau nuo pat pirmos šių žmonių pažinties dienos. Deja, kaip ir teigia knygos anotacija, susitikus dvejoms stiprioms asmenybėms konfliktas yra tiesiog neišvengiamas...

Esu įsitikinusi, kad jeigu atidžiau paieškosite asmeninėse šeimos bibliotekose, tikrai rasite šiuos du kūrinius. Nepraleiskite puikios progos paskaityti šių romanų, sužinoti daugiau apie pilietinį JAV karą, apie kurį nemoko mokyklose, taip pat sužinoti apie tuometinius laikus, kultūrą, požiūrį į moterį ir tiesiog atsipalaiduokit ir mėgaukitės meistriškai parašytu romanu, sukėlusiu tiek daug skirtingų minčių visiems jo skaitytojams.


2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Claudia Gray "A Thousand Pieces of You"


"A Thousand Pieces of You" ne kartą patekdavo į mano akiratį vien dėl ypatingo knygos viršelio. Aš esu žmogus, kuris domisi grafiniu dizainu, reklamos įvaizdžiais, todėl patys geriausi viršeliai tikrai sulaukia mano dėmesio, nors dažnai visiems primenu, jog neverta spręsti apie knygą pagal jos viršelį... Kartais vertinant knygos viršelį mano spėjimai apie knygos kokybę pasiteisina, bet tikrai būna atvejų, kai nusiviliu knyga. Šį kartą taip neatsitiko ir džiaugiuosi, jog pagaliau perskaičiau "A Thousand Pieces of You", kurią vadinus geresne "Safyrės" serijos versija!

"A Thousand Pieces of You" atskleidžia neįtikėtino pasaulio, kuriame įmanoma keliauti skirtingomis laiko dimensijomis, ypatumus. Žodis dimensija kažkodėl iki šiol man asocijavosi su galaktiniais terminais, todėl tikrai nustebau, jog jau skaitydama pirmuosius knygos puslapius pakeičiau savo nuomonę. Vietoj kelionių po skirtingas galaktikas, planetas ir mums, žmonėms, neįprastus pasaulius, radau į realų pasaulį panašų pasakojimą apie tai, kaip viena mergina kartu su savo draugu keliavo po skirtingus laikmečius ir ieškojo tiesos. Toji mergina buvo Margarita - pagrindinė šios serijos veikėja. Deja, jau kūrinio pradžioje paaiškėja, jog likimas Margaritai nebuvo gailestingas ir itin artimas šeimos draugas, tarsi dar vienas šeimos narys Paul atskleidė tikrąjį savo veidą ir nužudė Margaritos tėvą... Apie patį siužetą pakomentuosiu dar šiek tiek vėliau, o dabar dar norėčiau grįžti prie supratimo apie šios serijos pasaulį. Kiekvienoje dimensijoje įvykstantys reiškiniai iš tiesų įvyksta: jeigu tikroji Margarita egzistuoja savo tikrame pasaulyje, ji egzistuoja ir kitose dimensijose tuo pačiu metu. Kaip teigiama knygoje, egzistuoja dimensija, kurioje naciai laimėjo II Pasaulinį karą; dimensija, kurioje Kinija kolonizavo Ameriką kur kas anksčiau nei Ispanai; netgi dimensija, kurioje Margarita tuo pačiu metu sugalvojo apsirengti žalią palaidinę, kai tuo pačiu metu tikroji Margarita apsivilko mėlyną kitoje dimensijoje - tai sukuria begalinę erdvę, sunkiai suvokiamą ne tik mums, skaitytojams, bet ir kūrinio veikėjams.

Margarita priklausė mokslininkų šeimai, kurioje nuolatiniai eksperimentai ir atradimai buvo tarsi kasdienybė. Ji vienintelė nesidomėjo mokslu, mergina buvo tapytoja ir kaip teigia kūrinio rašytoja, mergina tapydavo tiesą, kurią įžvelgdavo kituose.  Margaritos šeima atrado ir prietaisus, vadinamus "Firebird", kurie tapo tarsi visos serijos simboliu, todėl ir pati knygų serija pavadinta būtent tokiu pačiu pavadinimu. Su šiais mažais pakabukais veikėjai galėjo keliauti po dimensijas ir juos dėvėdami jie neprarasdavo nuovokų apie savo tikruosius pavidalus. Išbandyti daug kartų šį nuostabų atradimą nepavyko - netrukus po sukūrimo buvo nužudytas Margaritos tėvas ir mergina nusprendė atkeršyti jo žudikui, net jeigu tai reiškė nužudyti geriausią draugą Paul. Taip prasidėjo jos ir draugo Theo kelionė po dimensijas, siekiant surasti minėtąjį Paul ir įvykdyti teisingumą.

Sunku įsivaizduoti, ko galima tikėtis kūrinio eigoje. Siužetas nenuspėjamas, nešabloniškas kaip kituose panašaus stiliaus kūriniuose, kur dominuoja netikėtai kovingoje aplinkoje atsidūrusios merginos bandymai kovoti prieš neteisingą rašytojų sukurto pasaulio sistemą. Knygos eigoje mergina aplankė tikrai ne vieną dimensiją ir tai nebuvo paprastas ir paviršutiniškas apsilankymas, nes rašytoja pajėgė kuo išsamiau papasakoti apie kiekvieną Margaritos gyvenimą. Vienas iš tokių buvo itin ryškus ir svarbus kūrinio siužetui: mergina sutiko vaikiną, kuris pakeitė jos požiūrį ir atvėrė akis. Nieko nekomentuosiu daugiau apie šį nutikimą, bet galiu pasakyti, kad tai labai subtilus ir reikšmingas įvykis veikėjos gyvenime, pakeisiantis visą kūrinio siužeto kryptį kita linkme.

Mane labai sužavėjo itin trumpi, bet karts nuo karto pasikartojantys pasakojimai apie nuostabius ir broliškus Theo ir Paul santykius. Tikriausiai buvau kurį laiką pasigedusi broliškos draugystės motyvų knygose, o šis romanas ir vėl sugrąžino geras emocijas. Nepaisant to, jog likimas nusprendė paspęsti pinkles ir išskirti brolių kelius bei vertybes - trumpi grįžimai į praeitį buvo būtent tai, kas padėjo nors kiek pagerinti vieno iš veikėjų reputaciją. Visgi, viliuosi, kad kitose serijos dalyse autorė įterps daugiau broliškų santykių - tai būtų tikrai geras sprendimas, esu tikra, kad skaitytojai man pritartų.

Kiekvienoje dimensijoje tikroji Margarita suvokia, jog pakliūva į ateitį ar praeitį, bet ji vis tiek atsidurdavo šalia savo šeimos.  Vienoje iš dimensijų mergina pakliuvo į itin realybę primenantį gyvenimą, kur jos tėvas dar buvo gyvas. Man buvo įdomu, kaip mergina keliaudama po skirtingus gyvenimus nepasiklydo tarp savo jausmų, neprarado nuovokos ir nesusitapatino su to laikmečio Margarita. Taip, galima manyti, jog dėl to kaltas Firebird pakabukas, kuris ne tik padėjo merginai keliauti, bet ir padėjo neprarasti prisiminimų, bet po tokio kiekio kelionių juk akivaizdu, kad labai lengva pasimesti jausmuose ir pasilikti ten, kur tau atrodo geriausia būtų gyventi - šiuo atveju ten, kur jos tėvas dar buvo gyvas...

Skaitydama Margaritos pasakojimus apie kasdienį jos šeimos gyvenimą, maniau, kad jai šeimos nariai prilygo tarsi super galių turinčius žmones, kuriuos vienijo meilė. Tai buvo tarsi viena tų fantastinių filmų šeimų su super galiomis, tačiau šiuo atveju tos galios pasireiškė tik jiems visiems būnant kartu. Kai netikėtai likimas išskyrė mylinčius žmones, visas pasitikėjimas savimi, ryžtas ir optimistiški ateities įsivaizdavimai tarsi sudužo į tūkstantį dalelyčių, kurias į savo vietas galėjo sugrąžinti tik tikėjimas, jog viltis dar nemirė.

Man labai patiko kaip autorė aprašė merginos skausmą dėl tėvo netekties ir kaip jai sekėsi su tuo kovoti. Dažnai įvairiose knygose, filmuose, randu labai paprastai gyvenimišką situaciją apibūdinančius žodžius, kurie būna itin gerai pritaikyti, todėl nepraleidžiu galimybės juos kur nors užsirašyti. Dažnai pasitaiko situacijų, kai noriu išsakyti kam nors mintis, kurios mane lydi, bet nepavyksta to padaryti, nes kalbu tik sau suprantamomis sentencijomis, todėl knygos ir jose slypinčios mintys yra tarsi atgaiva sielai - labai dažnai randu tas pačias situacijas nusakytas paprastais ir visiems suprantamais žodžiais. Taip atsitiko ir skaitant šią knygą, todėl noriu pasidalinti ištrauka, kuri atspindi visiems dažnai gyvenime pasitaikantį įvykį.
"They say “time heals,” but even now, less than a week after my father’s death, I know that’s a lie. What people really mean is that eventually you’ll get used to the pain. You’ll forget who you were without it". Paprasčiausias paaiškinimas, jog galiausiai žmogus, susidūręs su artimojo netektimi, susitaiko su patirtu skausmu, laikas išgydo žaizdas - tikrai nėra naujas. Bet tai, jog žmogus susitaiko su tuo, nes tiesiog pamiršta, ką reiškia gyventi be skausmo, priprasti prie tokios situacijos - manau yra genialus paaiškinimas.

"At Thousand Pieces of You" man priminė jau senokai skaitytą ir šio blogo skaitytojams pažįstamą "My Name is Memory", kuriame vienas iš pagrindinių veikėjų skirtingose laiko dimensijose bandė susigrąžinti prieš begalybę metų prarastą mylimąją, bet jam teko kovoti su laiko, erdvės skirtumu ir faktu, jog tik jis vienas ją prisiminė net ir po daugelio metų... Abu romanai tikrai labai geri ir verti dėmesio, vienintelis esminis skirtumas buvo tas, jog "My Name is Memory" pagrindinis motyvas buvo reinkarnacija.

Dar viena knygų serija, primenanti bent jau pirmąją "Firebird" serijos dalį "A Thousand Pieces of You" buvo lietuviams pažįstama "Safyrės" serija. Nors prieš paimdama į rankas minėtąją seriją maniau, jog tai bus tikrai vertas dėmesio kūrinys, mano lūkesčių jis nepateisino, todėl labai džiaugiuosi, jog "At Thousand Pieces of You" buvo kur kas geresnis kūrinys, nors abiejuose romanuose dominuoja pagrindinių veikėjų keliavimas po skirtingus laikmečius. Tiesiog taip atsitiko, jog skaitydama "Safyrės" seriją vis norėdavau pakeisti tam tikrus įvykius, papildyti siužetą, todėl autorės pasirinkimai manęs nenudžiugino.

"A Thousand Pieces of You" dalis buvo tikrai ypatinga dar ir dėl neįtikėtinos pabaigos. Tiesą sakant, jei tikėsitės, jog pasakysiu, kad autorė sukūrė tokią intrigą, dėl kurios negalėčiau ramiai miegoti naktimis neišsiaiškinusi tolimesnių įvykių - klystate.  Tai buvo pati geriausia pirmosios dalies pabaiga - suteikianti vilties ir daug žadanti, nors tuo pačiu palieka mus, skaitytojus, visiškoje nežinioje. Nors jeigu atsižvelgsime į visą šį kūrinį, tai nebus naujas dalykas, nes kaip minėjau, skaitydama šį romaną nė karto nepajėgiau nuspėti, kas įvyks toliau, neįsivaizdavau ko dar galima tikėtis kūrinio eigoje. Tikiuosi rašytoja "nepames" šios savybės ir pritaikys ją kitose serijos dalyse, nes dažniausiai bando sugundyti savo skaitytojus su intriguojančiomis dalių pabaigomis, o kai pagaliau į rankas paimi naują dalį - supranti, kad taip ilgai laukei veltui...

Rekomenduoju šį mokslinės fantastikos romaną visiems šio žanro mėgėjams, trokštantiems atrasti kūrinį, kuriame egzistuojantį pasaulį sunku įsivaizduoti realybėje - tai mums, paprastiems skaitytojams nepasiekiamas gyvenimas, kurį galime išgyventi tik knygų pagalba, nes tokie kūriniai kaip šis leidžia mums plėsti vaizduotę ir atsidurti visai kitokiuose pasauliuose, apie kuriuos net sunku pagalvoti. Labai gera knygų serija, kol kas susidariau puikią nuomonę ir nekantrauju, kada galėsiu paskaityti kitas dalis.
Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?
Taip
Ne
Poll Maker

2016 m. liepos 15 d., penktadienis

Sabaa Tahir "Žarija pelenuose"

"An Ember in the Ashes" yra visai naujas, 2015 metais išleistas kūrinys, kuris jau dabar pasiekė į paaugliams skirtos literatūros topų viršūnę ir jau dabar numatomas kūrinio tęsinys. Prieš aprašant knygas labai mėgstu paskaityti kitų žmonių nuomones, tad šį kartą nustebau atradusi tokių pasisakymų, kaip kad šis: " "An Ember in the Ashes", however, made me angry. No, not angry - furious. I raged. I panicked. I hated. And damn, it was amazing"

Idėja parašyti tokio stiliaus fantastinį kūrinį autorei gimė ankstyvoje vaikystėje, kai ji atsidūrė aplinkoje, kurioje kartu su savo šeima buvo vertinama pagal odos spalvą. Ne tik mažametė, bet ir jos tėvai patyrė priekabiavimus, o būtent šioje knygoje tokių dalykų apstu. Dar vienas įdomus panašumas tikrai įstrigo mano mintyse: kaip ir "Bado žaidynių" autorė, Sabaa Tahir įkvėpta televizijos laidų nusprendė panaudoti ir motyvą, pagal kurį įvairių šeimų jaunuoliai vaikinai atskiriami nuo tėvų ir perkeliami į atskirus kankinių kalėjimus arba siunčiami tiesiai į armiją..Autorė prisipažįsta, kad pamačiusi tokius reportažus ėmė klausinėti savęs, ar ji sugebėtų padėti savo artimiesiems išvengti tokių baisumų, ar tam pasiryžtų? Būtent tokia buvo ir pagrindinė kūrinio veikėja Laja. Jai teko pareiga ištaisyti klaidas ir išvaduoti vienintelį artimą žmogų - brolį Dariną.

"Žarija pelenuose" kūrinyje pasakojama apie pasaulį, kurio aplinka buvo įkvėpta Senovės Romos. Tai pasaulis, kuriame egzistavo dvi grupuotės, kovojančios tarpusavyje. Pagrindinė veikėja Laja priklausė vadinamajai mokslininkų grupuotei, kurią valdė Martial imperija, susijusi su neturtingasiais ar net vergais. Kai po kaukėmis pasislėpusių kareivių grupuotė įsiveržė į merginos namus, nužudė jos senelius ir išgabeno artimiausią šeimos narį, brolį Dariną, Laja nusprendė kovoti - prisidėjo prie pasipriešinimo grupuotės, kur jos laukė nauji iššūkiai. Pasipriešinimo grupuotės vadai pažadėjo išgelbėti merginos brolį mainais už informaciją iš priešininkų, todėl įsikūnijusi į vergės kailį Laja įžengė pro kaukėtųjų kareivių akademijos duris, kur net nenutuokė, kokie pavojai slypėjo visai čia pat...

Elijas buvo dar vienas pagrindinis veikėjas, pasakojantis istoriją ir iš savo pusės. Kitaip nei Laja, Elijas pats priklausė kaukėtųjų kareivių akademijai, todėl galima sakyti, buvo merginos priešas. Knygos autorė teigia, kad nors kurti Laja personažą buvo kur kas lengviau, Elijas jai pasirodė žymiai įdomesnis ir jo paveikslo kūrimas buvo tarsi nuotykis. Pamažu skaitytojai artimiau susipažįsta su šiuo autorės numylėtinius ir patvirtina savo spėjimus dėl jo gerosios pusės, visgi personažas nebuvo toks blogas, kokiu visi jį laikė...

Visose fantastinio stiliaus knygose skaitytojai nekantrauja sulaukti romantiškų akimirkų. Ši knyga nėra išimtis ir patikėkite, pabaigę šią dalį, liksite nustebinti ar net suklaidinti. Matote, būtent šioje dalyje autorė skaitytojus paliko nežinomybėje: kūrinyje vyravo net du meilės trikampiai ir man bent jau nuoširdžiai sunku pasakyti, kuriuos veikėjus palaikiau morališkai.  Vienas dalykas aiškus, belieka laukti antrosios dalies ir tikėtis, kad autorė išpildys visus lūkesčius. Įdomiausia yra tai, kad aš labai prieštaringai vertinu visus meilės trikampius, o šį kartą man visa tai net patiko, todėl, kad ne romantika buvo svarbiausia romano tema. "Žarija pelenuose" gvildenama kur kas rimtesnes temas, todėl dažnai pasirodė per daug sunku sutelkti visas mintis į svarbiausius kūrinio aspektus.

Skaitydama rizikingus epizodus, kuriuose Laja atlikinėjo svarbiausią savo misiją, itin bijojau dėl šios veikėjus, nes jai grėsė didžiulės nuobaudos. Mergina gyveno akademijoje kaip vergė, neturinti teisių, todėl ji laisvai galėjo būti išnaudojama ar baudžiama. Ką jau minėti apie faktą, kad autorės vaizduojamame pasaulyje egzistavo daugybė skirtingų rūšių kalėjimų, kuriuose buvo užsiimama kankinimais ir kitais baisumais. Vergių šeimininkė, vadinama Komendante, buvo itin negailestinga ir prieštaringai vertinama blogietė. Moteris drįso žeminti ir smurtauti prieš visas savo verges. Ne kartą mano akis užkliuvo už eilučių, kuriuose buvo minimos merginos su išpjautomis akimis ar peiliu sudarkytais veidais. Tokia jau buvo įžūlioji Komendantė, kuri, beje, buvo ir Elijaus mama... Skaitydama visus pavojingus Laja epizodus, nuoširdžiai norėjau, kad mergina neįkliūtų ir nepapultų į šios moters rankas, bet visgi kažin ar mano svajonės bus išpildytos...

Mane labiausiai sužavėjo didžiulis kiekis įvairiapusių veikėjų. Nors aprašinėdama šį kūrinį įvardijau tik kelis, jų buvo kur kas daugiau. Dažnai skundžiuosi, kad veikėjų įvairovė mane dažnai trikdo ir greitai pradedu juos maišyti tarpusavyje, šiame romane kiekvienas veikėjas turėjo savotiško šarmo, išskiriančio jį iš minios. Neskubėkite geriečių laikyti geriečiais, o blogiečių tik blogiečiais. Gyvenimas knygose yra labai panašus į realybę - draugai išduoda draugus, todėl būkite budrūs.

Dažnai skaitydama knygas anglų kalba parašau pastebėjimą apie sudėtingumo lygį. Beveik visais atvejais rašydavau apie tai, kad knyga labai paaugliška, vartojamas nesunkus žodynas ir t.t., bet šį kartą buvo išties labai sunku skaityti. Dar iki šiol manau, kad nevisai teisingai supratau šio pasaulio sampratą ir daugybę esminių dalykų, todėl tik minimaliai galėjau jus supažindinti su tuo. Labai norėčiau dar kartą paskaityti šį kūrinį ir gimtąja lietuvių kalba ir dar labiau įsigilinti į visas vietoves, siužeto smulkmenas, manau dar turėčiau daug kur pasitempti ir suprasti tam tikrus veikėjų poelgius. Dabar, kai pagaliau kūrinys išleistas ir mūsų šalyje, galėsiu tai padaryti.

Knygos eigoje skaitytojai artimiau susipažins su žiauriojo pasaulio tvarka ir visais knygos veikėjais. Sulauksite daugybės veiksmo kupinų epizodų, kurie prikaustys jus prie knygos ir neleis atsitraukti nei akimirkai. Svarbiausia, kad sužinosite, ar bus išlaisvintas Lajos brolis, ar ne, o tai, manau, ir bus įdomiausia kūrinio dalis, ypač po to, kai suprasite, kokiame žiauriame ir pavojų kupiname pasaulyje veikėjai privalėjo kovoti dėl savo įsitikinimų. Nepraraskite vilties ir išlaikykite optimistiškas mintis, nors nepažadu, kad liksite pamaloninti, visgi, trilogijų dalių pabaigose dažniausiai skaitytojai lieka be žado... Patikėkite, tokia lemtis laukia ir dabar...

Jau dabar galiu teigti, kad visiems "Raudonosios karalienės" ir "Divergentės" fanams tiesiog privaloma paskaityti ir įvertinti šį kūrinį, kadangi esu įsitikinusi, kad jums jis patiks. Tos pačios intrigos, veiksmo kupini siužetai, draugai, išduodantys draugus ir daugybė kitų panašumų sieja šias tris knygas.  Esu tikra, kad "Žarija pelenuose" laukia didžiulė sėkmė, žinant, kad jau dabar, pasak goodreads lankytojų, skaitytojai įvertino kūrinį daugiau nei 4,3 žvaigždutėmis, o tai tikrai yra labai geras įvertinimas! Tikriausiai nesunkiai prisiminsite ir Hario Poterio ketvirtąją dalį "Ugnies taurė", kurioje mokiniai pateko į pavojų kupiną pasaulį ir kovojo dėl garbės ir šlovės? Vienas iš pagrindinių "Žarija pelenuose" veikėjų pateks į panašią situaciją, kuri, deja, bus dar baisesnė ir artimesnė mirčiai...

Rekomenduoju šį romaną visiems tiems patiems fantastikos gerbėjams. "Bado žaidynės", "Divergentė", "Raudonoji karalienė", "Shatter me" trilogija, "Bjaurūs. Gražūs. Ypatingi" trilogija, "Delirium" ir daugybė kitų, kurias visas sunku net prisiminti. "Žarija pelenuose" yra tokio pat aukšto lygio kūrinys, kuris privers paaukoti ne vieną laisvą valandą ir įsijaust į veikėjų kailius. Puikus ir dar pakankamai mažai įvertintas romanas privalo atsidurti jūsų knygų lentynose, esu tikra, kad taip ir atsitiks, o toliau kartu galime laukti ir sekančios serijos dalies.

2016 m. liepos 8 d., penktadienis

Paula Hawkins "Mergina traukiny"

Skaitytojams, išsiilgusiems kraują kaitinančių detektyvinių romanų, "Mergina traukiny" bus lyg atgaiva sielai, priversianti įsitraukti į istoriją ir kuriam laikui pamiršti asmeninį gyvenimą. Gillian Flynn romanas "Dingusi", Anne Cassidy romanai, Jodi Picoult kolekcija - rodikliai, padėsiantys jums apsispręsti, ar verta skaityti šį kūrinį, 2015 metais puslapio Goodreads lankytojų įvertintą kaip geriausią kategorijos "Mistery and thriller" knygą.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mergina traukiny knyga“Kūrinyje "Mergina traukiny" pasakojama moters Rachel paini gyvenimo istorija. Rutiniško gyvenimo pasekėja pati nepastebėjo akimirkos, kai kasdien du kartus per dieną važiuodama traukiniu savaime pradėjo stebėti šalikelėje esančio namo ir jo šeimininkų verdantį gyvenimą. Moteris net sukūrė vardus namo gyventojams - Jess ir Jason. Rachel pati pripažino, jog stebėdama svajonių gyvenimą iš šalies ji pavydėjo šiems žmonėms, kurie turėjo tai, ką ji prarado prieš daugelį metų - laimingą šeimos gyvenimą. Bet Rachel net nenutuokė, kad iš tiesų Jess ir Jason pora yra Megan ir Scott, kurie kur kas labiau susiję su Rachel gyvenimu nei ji nutuokė, o svarbiausia - Rachel net negalėjo įsivaizduoti, kad netikėtai Megan bus laikoma dingusia, o su tuo pati moteris bus itin susijusi.

Kai Rachel gyvenimas tapo iliuzija ir ji ėmė gretinti savo žlugusią santuoką su jos įsivaizduojamu tobulu Jess ir Jason gyvenimu, moteris nesuvokė, jog jie taip pat turėjo asmeninių problemų, todėl vos tik jos išlindo į viešumą, Rachel negalėjo patikėti, jog jos svajonių šeimos gyvenimas byra į šipulius, kad tik jai vienai lemta patirti tragišką santuoką. Istorija pasakojama iš trijų moterų perspektyvų: Rachel, jos buvusio vyro žmonos Anna ir net pačios dingusios Megan, o visos šios moterys vienaip ar kitaip susijusios su tuo pačiu asmeniu. Man patiko šis autorės pasirinkimas būtent taip struktūrizuoti šį romaną, nes atskleidžiama tiesa iš skirtingas nuomones turinčių nuomonių, galima susidaryti šališką nuomonę apie susiklosčiusią situaciją.

Dažniausiai skaitytojai jaučia simpatiją pagrindiniams knygų veikėjams, nes net jeigu jie vaizduojami kaip blogiečiai, rašytojai pateikia jaudinančias istorijas, kurie vienaip ar kitaip išteisina jų poelgius. Šiame romane man buvo sunku susitaikyti su mintim, kad pagrindinė veikėja Rachel turėtų būti laikoma geriete, gyvenimo nuskriausta moterimi - kur kas dažniau jaučiau šaltus jausmus, kurie tikrai nepateisino moters poelgių net jei ji pati tiksliai nežinojo ką iš tiesų padarė. Nuolatinis pasiteisinimas, jog ji ne kartą paslaptingai dėl savo alkoholystės problemos neatsiminė esminių įvykių, ėmė erzint, ypač kai išgirdusi tiesą ji bet kokiu atveju neigdavo savo neigiamą poelgį, teigdama, kad to negalėjo būti.

Net jeigu tai detektyvinis romanas, "Mergina traukiny" paliečiamos ir itin aktuali šeimos tema. Manau, kad pagrindinė romano idėj yra įtikinti skaitytojus laiku pastebėti net ir pačius menkiausius pokyčius, nuo kurių ir prasideda asmeninio gyvenimo griūtis. Juk dvi iš šalies puikiai atrodančios pavyzdingos santuokos ne veltui įkomponuotos šiame kūrinyje - jos primena, kad kartais viešas įvaizdis ir šypsena reiškia visai ne laimę, o bandymus nuslėpti problemas. Jog net ir menkiausias barnis ar problemų nutylėjimas gali ateityje nuvesti iki kur kas rimtesnių problemų. Santuoka yra vienas rimčiausių įsipareigojimų, bet norint ją išsaugoti privalu nebėgti nuo problemų, kurias patiria visi, o kovoti su jomis. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja Rachel negalėjo pasiduoti ir neišsiaiškinti tiesos apie Megan dingimą - šios moters ir Scott porai ji jautė artumą, Megan ir Scott buvo tarsi pavyzdys, įrodantis, kad laiminga santuoka egzistuoja, todėl ir Rachel visais įmanomais būdais stengėsi išvengti įrodymų, liudijančių priešingai.

Istorija, slypinti romane, man pasirodė labai paini. Autorė Paula Hawkins sugebėjo meistriškai sudėlioti visus įvykius taip, kad galiausiai pasimeti ir nebesupranti, kas kūrinyje atlieka geriečių, o kas blogiečių vaidmenis. Knygos eigoje sužinosite apie paslaptingą raudonplaukį vyrą, apie Megan praeitį ir kūdikį bei kaip Megan buvo susijusi su Tom ir Anna. Taip pat labai įdomi situacija nutiks is Rachel, kuri kažkokiu jai pačiai nežinomu būdu buvo įvykio vietoje, bet nieko neatsiminė, todėl po truputį atgimstantys prisiminimai apie lemtingą naktį bus tarsi užuominos, padėsiančios arba lengviau išsiaiškinti tiesą, arba tai tik dar labiau suklaidins. Knygoje rasite kur kas daugiau neaiškumų, kurie jus itin klaidins, bet įdomumo dėlei, nusprendžiau jų neatskleisti.  Dažnai galvoju apie galimybę parašyti romaną pačiai, todėl man visada įdomu nuspėti, kaip jaučiasi kiti rašytojai, kurdami savo kūrinius. Man asmeniškai detektyvo žanras atrodo itin sudėtingas, o ši knyga buvo net painesnė nei mano itin mėgstama Gillian Flynn "Dingusi". Vien už taiklų ir puikiai apgalvotą darbą rašytoja Paula Hawkins yra verta pagyrimų.

Vienas įdomiausių pastebėjimų apie šį Paula Hawkins romaną tai buvo būtent jo pavadinimas. Radusi šį kūrinį Goodreads puslapyje, nuoširdžiai galvojau, kad tai kūrinys, skirtas jaunimo kategorijai (15-30 metų), o mano spėjimus patvirtino ir lietuviškas pavadinimas "Mergina traukiny". Bėda ta, kad Rachel visai nebebuvo mergina - ji jau buvo subrendusi moteris ir per savo gyvenimą patyrusi kur kas daugiau nei kitos vidutinio amžiaus moterys. Nors kūrinys galbūt ir yra apie suaugusiųjų gyvenimą, šeimos problemas, tai nereiškia, kad jaunimui jis nėra tinkamas, kaip tik labai rekomenduočiau šį kūrinį visiems jau minėtųjų Gillian Flynn, Jodi Picoult gerbėjams, o taip pat ir tiems, kurie mėgsta pasinerti į intrigas ir paslaptimis nusėtus gyvenimus, siekdami kartu su veikėjais išsiaiškinti tiesą.





Paula Hawkins "Mergina traukiny"

Skaitytojams, išsiilgusiems kraują kaitinančių detektyvinių romanų, "Mergina traukiny" bus lyg atgaiva sielai, priversianti įsitraukti į istoriją ir kuriam laikui pamiršti asmeninį gyvenimą. Gillian Flynn romanas "Dingusi", Anne Cassidy romanai, Jodi Picoult kolekcija - rodikliai, padėsiantys jums apsispręsti, ar verta skaityti šį kūrinį, 2015 metais puslapio Goodreads lankytojų įvertintą kaip geriausią kategorijos "Mistery and thriller" knygą, pagal kurią kino megėjai jau greitu metu išvys ekranizaciją didžiuosiuose ekranuose.

Kūrinyje "Mergina traukiny" pasakojama moters Rachel paini gyvenimo istorija. Rutiniško gyvenimo pasekėja pati nepastebėjo akimirkos, kai kasdien du kartus per dieną važiuodama traukiniu savaime pradėjo stebėti šalikelėje esančio namo ir jo šeimininkų verdantį gyvenimą. Moteris net sukūrė vardus namo gyventojams - Jess ir Jason. Rachel pati pripažino, jog stebėdama svajonių gyvenimą iš šalies ji pavydėjo šiems žmonėms, kurie turėjo tai, ką ji prarado prieš daugelį metų - laimingą šeimos gyvenimą. Bet Rachel net nenutuokė, kad iš tiesų Jess ir Jason pora yra Megan ir Scott, kurie kur kas labiau susiję su Rachel gyvenimu nei ji nutuokė, o svarbiausia - Rachel net negalėjo įsivaizduoti, kad netikėtai Megan bus laikoma dingusia, o su tuo pati moteris bus itin susijusi.

Kai Rachel gyvenimas tapo iliuzija ir ji ėmė gretinti savo žlugusią santuoką su jos įsivaizduojamu tobulu Jess ir Jason gyvenimu, moteris nesuvokė, jog jie taip pat turėjo asmeninių problemų, todėl vos tik jos išlindo į viešumą, Rachel negalėjo patikėti, jog jos svajonių šeimos gyvenimas byra į šipulius, kad tik jai vienai lemta patirti tragišką santuoką. Istorija pasakojama iš trijų moterų perspektyvų: Rachel, jos buvusio vyro žmonos Anna ir net pačios dingusios Megan, o visos šios moterys vienaip ar kitaip susijusios su tuo pačiu asmeniu. Man patiko šis autorės pasirinkimas būtent taip struktūrizuoti šį romaną, nes atskleidžiama tiesa iš skirtingas nuomones turinčių nuomonių, galima susidaryti šališką nuomonę apie susiklosčiusią situaciją.

Dažniausiai skaitytojai jaučia simpatiją pagrindiniams knygų veikėjams, nes net jeigu jie vaizduojami kaip blogiečiai, rašytojai pateikia jaudinančias istorijas, kurie vienaip ar kitaip išteisina jų poelgius. Šiame romane man buvo sunku susitaikyti su mintim, kad pagrindinė veikėja Rachel turėtų būti laikoma geriete, gyvenimo nuskriausta moterimi - kur kas dažniau jaučiau šaltus jausmus, kurie tikrai nepateisino moters poelgių net jei ji pati tiksliai nežinojo ką iš tiesų padarė. Nuolatinis pasiteisinimas, jog ji ne kartą paslaptingai dėl savo alkoholystės problemos neatsiminė esminių įvykių, ėmė erzint, ypač kai išgirdusi tiesą ji bet kokiu atveju neigdavo savo neigiamą poelgį, teigdama, kad to negalėjo būti.

Net jeigu tai detektyvinis romanas, "Mergina traukiny" paliečiamos ir itin aktuali šeimos tema. Manau, kad pagrindinė romano idėj yra įtikinti skaitytojus laiku pastebėti net ir pačius menkiausius pokyčius, nuo kurių ir prasideda asmeninio gyvenimo griūtis. Juk dvi iš šalies puikiai atrodančios pavyzdingos santuokos ne veltui įkomponuotos šiame kūrinyje - jos primena, kad kartais viešas įvaizdis ir šypsena reiškia visai ne laimę, o bandymus nuslėpti problemas. Jog net ir menkiausias barnis ar problemų nutylėjimas gali ateityje nuvesti iki kur kas rimtesnių problemų. Santuoka yra vienas rimčiausių įsipareigojimų, bet norint ją išsaugoti privalu nebėgti nuo problemų, kurias patiria visi, o kovoti su jomis. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja Rachel negalėjo pasiduoti ir neišsiaiškinti tiesos apie Megan dingimą - šios moters ir Scott porai ji jautė artumą, Megan ir Scott buvo tarsi pavyzdys, įrodantis, kad laiminga santuoka egzistuoja, todėl ir Rachel visais įmanomais būdais stengėsi išvengti įrodymų, liudijančių priešingai.

Istorija, slypinti romane, man pasirodė labai paini. Autorė Paula Hawkins sugebėjo meistriškai sudėlioti visus įvykius taip, kad galiausiai pasimeti ir nebesupranti, kas kūrinyje atlieka geriečių, o kas blogiečių vaidmenis. Knygos eigoje sužinosite apie paslaptingą raudonplaukį vyrą, apie Megan praeitį ir kūdikį bei kaip Megan buvo susijusi su Tom ir Anna. Taip pat labai įdomi situacija nutiks is Rachel, kuri kažkokiu jai pačiai nežinomu būdu buvo įvykio vietoje, bet nieko neatsiminė, todėl po truputį atgimstantys prisiminimai apie lemtingą naktį bus tarsi užuominos, padėsiančios arba lengviau išsiaiškinti tiesą, arba tai tik dar labiau suklaidins. Knygoje rasite kur kas daugiau neaiškumų, kurie jus itin klaidins, bet įdomumo dėlei, nusprendžiau jų neatskleisti.  Dažnai galvoju apie galimybę parašyti romaną pačiai, todėl man visada įdomu nuspėti, kaip jaučiasi kiti rašytojai, kurdami savo kūrinius. Man asmeniškai detektyvo žanras atrodo itin sudėtingas, o ši knyga buvo net painesnė nei mano itin mėgstama Gillian Flynn "Dingusi". Vien už taiklų ir puikiai apgalvotą darbą rašytoja Paula Hawkins yra verta pagyrimų.

Vienas įdomiausių pastebėjimų apie šį Paula Hawkins romaną tai buvo būtent jo pavadinimas. Radusi šį kūrinį Goodreads puslapyje, nuoširdžiai galvojau, kad tai kūrinys, skirtas jaunimo kategorijai (15-30 metų), o mano spėjimus patvirtino ir lietuviškas pavadinimas "Mergina traukiny". Bėda ta, kad Rachel visai nebebuvo mergina - ji jau buvo subrendusi moteris ir per savo gyvenimą patyrusi kur kas daugiau nei kitos vidutinio amžiaus moterys. Nors kūrinys galbūt ir yra apie suaugusiųjų gyvenimą, šeimos problemas, tai nereiškia, kad jaunimui jis nėra tinkamas, kaip tik labai rekomenduočiau šį kūrinį visiems jau minėtųjų Gillian Flynn, Jodi Picoult gerbėjams, o taip pat ir tiems, kurie mėgsta pasinerti į intrigas ir paslaptimis nusėtus gyvenimus, siekdami kartu su veikėjais išsiaiškinti tiesą.

Skaitytojų nuomonės:

Tikrai įtraukianti ir kupina įtampos istorija. Priverčianti skaitant kelis kartus pakeisti nuomonę, kas galėtų būti žudikas :) Rekomenduoju :) ir nekantriai laukiu knygos ekranizacijos spalio mėnesį :)

Labai įtraukianti knyga, patiko, kad yra kelios pasakotojos. Gal iš pradžių šiek tiek painiojausi, kuri šeima, kaip su kuo gyvena, bet lengvai įsivažiavau:) Perskaičiau lengvai, istorija rutuliojasi greitai.
Super! Seniai skaičiau taip įtraukiančią knygą, kai nesinori jos net padėti, todėl, galima sakyti, kad ir perskaičiau vienu prisėdimu. Patiko ir siužetas, ir jo dėstymas skirtingu laiku bei tai, kad pagrindinė veikėja nebuvo nuzulinta tobulybė, o turėjo be galo daug trūkumų ir net vertė nervintis dėl jos poelgių :)

Nepasakyčiau, kad likau sužavėta, bet persiskaitė greitai ir lengvai. Kadangi mėgstu ne „kruvinus“ detektyvus, o labiau psichologinius, o šitas kaip tik toks ir yra, tai už skaitymo lengvumą skiriu 5 žvaigždutes.






2016 m. liepos 1 d., penktadienis

Jacob Grey "Krankas.Varnų užkalbėtojas"

2015 knygų pasaulį sudrebino rašytojo Jacob Grey debiutas - knyga "Krankas. Varnų užkalbėtojas" sužavėjo skaitytojus, todėl dar šiemet bus išleista trečioji serijos dalis, o Lietuvoje leidykla Baltos lankos irgi ryžosi išleisti magijos ir nuotykių kupiną istoriją, lyginamą net su garsiuoju Hariu Poteriu.

Paslaptingasis rašytojas Jacbo Grey visai prilygsta savo veikėjui - jis sukūrė tarsi savo asmeninį prototipą - berniuką, varnų užkalbėtoją. Nuo pat mažų dienų vienatvėje gyvenęs trylikametis turėjo neįprastas pašnekoves varnas ir tokiu būdu gyveno uždarame lizde, tikėdamasis vieną dieną vėl sutikti tėvus. Berniuko gyvenimas netikėtai pasikeičia - po pažinties su bendraamže Lidija į Kranko gyvenimą įsiveržė nuotykiai, susiję su vaikino prigimtimi ir kova už būvį.

Knygoje pagrindinis motyvas buvo fantastiniai elementai. Pastaruoju metu pirmenybę teikdavau distopinio stiliaus fantastiniams kūriniams, kur vaizduojamas pasaulis būna panašus į realybę, bet "Krankas. Varnų užkalbėtojas" yra priešingas variantas - magija ir neįtikėtumai dominuoja viso kūrinio metu. Susipažinsite su Kranko galiomis, turėsite galimybę įsivaizduoti, ką reiškia susikalbėti su gyvūnais. Taip taip, iš anksto nusiteikite, jog Krankas bus ne vienintelis gyvūnų užkalbėtojas - jų bus daug ir visokių rūšių, įskaitant ir vaikinui nežinomus priešus, kurie taip pat atliks labai svarbius vaidmenis istorijos metu.

Krankas, didžiąją dalį savo gyvenimo nugyvenęs vienatvėje, buvo nepalyginamai protingas berniukas. Nesu tikra ar knygoje būtų galima rasti kažkokių užuominų apie tai, jog vaikinukas lankė mokyklą, bet drąsiai galiu tuo abejoti. Nepaisant to, vaikinas buvo išsiugdęs teisingas vertybes, buvo nuoširdus, rūpestingas ir ryžtingas. Kita kūrinio veikėja Lidija pasirodė kaip gana kontrastinga asmenybė Krankui: mergina gyveno su mylinčiais tėvais, su kuriais turėsite ne vieną galimybę artimiau susipažinti, taip pat Lidija man pasirodė kaip labai energinga, drąsi ir draugiška mergaitė. Nepamirškite, kad net jeigu autorius pasirinko du priešingos lyties pagrindinius veikėjus, tarp jų nebūtinai turėtume įžvelgti romantikos pėdsakų, juk jie dar visai jauni!

Jaunesnei skaitytojų kategorijai skirta knyga ne kartą buvo lyginama su Hariu Poteriu. Šią nuomonę norėčiau aptarti šiek tiek plačiau, pabrėždama ne tik nedidelius panašumus, bet ir skirtumus. Kitaip nei J K Rowling, Jacob Grey nusprendė "nekankinti" skaitytojų storomis, šimtus puslapių siekiančiomis knygomis ir visą istoriją glaustai sutalpino į standartinės knygos dydį. Galbūt tai ir buvo kažkas, ką įvardinčiau kaip diskutuotiną dalyką, nes tam tikrais atvejais norėjosi stipresnio susipažinimo su veikėjais ar net pasiruošimo lemtingai kovai. Na, bet kokiu atveju nereikia pamiršti, jog autorius orientavosi į jaunesnę auditoriją, todėl gilūs dvidešimtmetės apmąstymai ne visada būna veiksmingi. Nepaisant to, grįžtant prie dviejų fantastinių istorijų lyginimų, nesunku įžvelgti vienišumo jausmą, persmelgusį abu veikėjus, tragiškomis aplinkybėmis netekusius tėvų. Taip pat skaitydama prisiminiau vieną mėgstamiausių Hario Poterio dalių - "Fenikso broliją", todėl tai bus lyg ir užuomina, ko galite tikėtis tolimesnėje istorijos eigoje.

Nuotaikingas pasakojimas iš jaunuolio perspektyvos tikrai įtrauks į magijos kupiną pasaulį ir nepaliks abejingų. Negaliu pasakyti, ar jau galime tikėtis sulaukti kitų serijos dalių lietuviškuose knygynuose, bet esu tikra, jog taip tikrai įvyks. Rekomenduoju kūrinį jaunesniems skaitovams, kaip ir teigiama anotacijoje 8-12+ metų vaikams.