2016 m. birželio 25 d., šeštadienis

Julie Murphy "Dumplin"

Romane "Dumplin" pasakojama paauglės Willowdean istorija. Mergina, kovojanti ne su apvaliomis savo formomis, bet su aplinkinių spaudimu, nusprendžia sugriauti stereotipus ir užsiregistruoti į savo mamos organizuojamą grožio konkursą bei tokiu būdu ne tik garantuoti širdies smūgį savo mamai, buvusiai grožio karalienei, bet ir visoms bendraamžėms, besilaikančioms standartiško požiūrio apie grožį. Šis konkursas buvo itin neapgalvotai priimtas veikėjos sprendimas, kuris galiausiai kainavo jai draugystės žlugimą, bet tuo pačiu ir pirmąją meilę, dėl kurios mergina ėjo iš proto. "Dumplin" puikiai atskleidžiamas išėjimas iš komforto zonos - ilgos dvejonės, amžinybę trunkantys savo kūno formų niekinimas, bet galiausiai pagyrimų ir plojimų vertas perlipimas per vidinį graužiką, neleidžiantį tikrajai Willowdean asmenybei ištrūkti į tikrąjį ir malonumų kupiną gyvenimą.

Kadangi esu itin įsitraukusi į reklamos pasaulį, knygos įvaizdis yra neatsiejama pirmo įspūdžio dalis, apie kurią galvoju taip pat ilgai kaip ir apie pačią istoriją. Ką galiu pasakyti - "Dumplin" knygos įvaizdis yra vienas geriausiai ir sumaniausiai apgalvotų per visus šiuos metus, kol rašau šį blogą. Pradedant komentuoti pavadinimą, galiu pripažinti, jog ilgai svarsčiau, kodėl autorė pasirinko būtent tokį, bet ne kartą tiesa paaiškinama istorijoje - pagrindinė veikėja Willowdean turėjo pravardę "Dumplin", kurią jai skyrė ne kas kitas, bet jos mama. Pats žodis "Dumplin" į lietuvių kalbą verčiamas kaip "Kukulis" todėl tikriausiai kyla ne vienas klausimas, kokiu tikslu mama savo dukrą galėtų pavadinti kukuliu? Apie tai šiek tiek vėliau - grįžkime prie bendro knygos įvaizdžio ir ypač viršelio. Ne kartą 2015 metais, skaitydama įvairias recenzijas ir straipsnius apie knygų viršelius pastebėjau, jog būtent ši knyga karaliavo tarp geriausiai įsimenamų knygų viršelių. Visiškai sutikčiau su tokia nuomone, nes modernus minimalistinis dizainas su paauglystės bruožais yra viskas, ko reikia skaitančiam jaunimui. Ironiška merginos viršelyje poza, apvalaina figūra, raudona suknelė išduoda pagrindines knygos paslaptis, o vėliau išaiškėja, kad viršelio mergina ir yra pati Willowdean. Dar vienas man asmeniškai labai svarbus ir paminėti vertas dalykas - knygos antraštė. Ne visi kūriniai turi skiriamąją antraštę, bet ši apžvalga yra skirta tik šiam romanui, todėl visa šlovė tebūnie atitenka tik jam. "Go big or go home" - visiems puikiai pažįstama frazė, kuri puikiai nusako šio romano esmę ir tik dar labiau sustiprina pirmąjį įspūdį apie knygą ir jos įvaizdį. Jeigu jau knygos įvaizdis sugeba sukelti tokius jausmus, tai patys pagalvokite - kokias aukštumas tuomet pasiekia pats siužetas?

Dar vienas skiriamasis romano bruožas - įžymybės įkomponavimas į siužetą. Tai nėra labai dažnas reiškinys ir bandydama analizuoti to priežastis galiu padaryti tik vieną išvada - rašytojai savo romanams siekia išliekamosios vertės, todėl siužetą pritaiko neutraliam laikotarpiui, kad knygą galėtume skaityti ir po keliolikos ar net keliasdešimt metų. Dolly Parton ir yra toji kūrinio žvaigždė. Esu tikra, kad nemaža dalis jūsų net nežino, kas yra garsioji Dolly Parton, todėl pats laikas pasinaudoti išmaniosiomis technologijomis ir pasidomėti - esu tikra, kad pirma pamatyta nuotrauka sugrąžins jūsų atmintį. Dolly Parton buvo ypatinga šio kūrinio dalis. Ji nebuvo veikėja, ji buvo merginų idealas ir autoritetas, bet šiuo atveju tai reiškia, kad Dolly atliko vienodai svarbų vaidmenį net jei ir veikėjai neturėjo tiesioginio kontakto su ja.

"It wasn’t just the look of Dolly that drew us in. It was the attitude that came with knowing how ridiculous people thought she looked, but never changing a thing because she felt good about herself. To us, she is . . . invincible" - žodžiai, sustiprinantys Dolly Parton vaidmenį kūrinyje. Džiaugiuosi, jog tokiai tematikai buvo pasirinkta netradicinė įžymybė, juk šiais laikais idealios moters/merginos titulas atitektų kone kiekvienai ryškesniai pramogų pasaulio atstovei.

Nežinau ar nesuklysiu teigdama, jog "Dumplin" knyga buvo vienas iš tų retų atvejų, kai knygos pradžioje radau leidyklos žodį apie patį kūrinį. Net jeigu po šio aprašymo kils nors menkiausia abejonė, ar verta skaityti šį romaną, patikėkite, minėtasis leidyklos žodis sužadins jūsų smalsumą, nes skaitydama jaučiausi taip, tarsi tuos žodžius rašęs žmogus šokinėtų iš džiaugsmo ir akyse kibirkščiuotų pozityvumo ir užsidegimo liepsnelės. Kodėl teigiu, jog leidyklos žodis nėra dažnas atvejis knygose? Todėl, kad dažniausiai tokį vaidmenį atlieka arba patys rašytojai, arba būna pateikiamas atskiras sąrašas leidyklų, žurnalų, blogų, kurie labai trumpai, bet teigiamai apibūdina knygos kokybę.

Pagrindinė knygos "Dumplin" tema - bandymai pamilti save. Šiame bloge galima rasti ne vieną knygos apie bulimiją ar anoreksiją apžvalgą, bet pagalvojus dar šiek tiek ilgiau pavyksta ant rankos suskaičiuoti knygas apie merginas, kurios jautėsi kompleksuotos dėl savo figūrų, bet nebuvo susijusios su valgymo sutrikimų ligomis. Willowdean buvo mergina, kuri pripažino savo trūkumus, ne kartą juos akcentavo, ne kartą prarado daugybę puikių akimirkų, bet tuo pačiu ji stengėsi pamilti save ir kovoti su aplinkos veiksniais, bandančiais ją nuteikti kitaip... Mergina bijojo būti dėmesio centre dėl savo kūno, todėl tai buvo priežastis, kodėl ji atsisakė gyvenimo malonumų - dalykų, kurių ji visa širdimi troško, bet bijodama apkalbų ir savo kompleksų atsisakydavo.

Man labai patiko kaip autorė Julie Murphy pavaizdavo santykius tarp mamos ir dukters. Galiu pripažinti, jog jie iš vienos pusės netradiciški, bet tuo pačiu smerktini dėl tam tikrų priežasčių, kurių nusprendžiau visgi neįvardyti, nors iš pradžių buvau pasiruošusi pateikti tai įrodančią ištrauką. Nors iš vienos pusės galima manyti, jog mama ir dukra buvo viena kitos priešingybės, autorė puikiai pabrėžė jas siejančias savybes, kurias pastebėti gali tik atkakliausi skaitytojai. Man patiko, kad Willowdean buvo kompleksuota, bet už save pakovoti sugebanti mergina. Ji ne kartą drįso pasipriešinti mokyklos populiariesiems, todėl tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, jog Willowdean buvo užsispyrusi gerąja prasme. Visgi sunku, bet privalu pripažinti, jog tie patys kompleksai veikėją versdavo imtis kvailų sprendimų, kai net pačiai norėjosi pačiupti merginą ir gerai papurtyti.

Privalau pridurti dar vieną dalyką - "Dumplin" yra tikras frazių ieškotojų lobis. Įvedus į google paiešką knygos pavadinimą jau iš karto išmeta ir citatų paieškos rezultatus, kurie pateikti vizualiu būdu - įmaišant į knygos viršelio stilių. “I’ve been real lost without her. Like, she was this compass I didn’t even know I had.” - viena iš įsimintinesnių eilučių, susijusi su dar vienu itin svarbiu asmeniu Willowdean gyvenime.

Julie Murphy, itin taikliai pasirinkusi kūrinio tematiką ir ironišką rašymo stilių sukūrė šedevrą, kurį privalo paskaityti kiekviena mergina. Dievinu tokio tipo kūrinius, kai skaitydama galiu ne kartą nusišypsoti, akimis sekti kiekvieną žodį, bet tuo pačiu susimąstyti apie rašytojų siunčiamas žinutes ir pagrindines mintis. "Dumplin" turi viską, apie ką paskaityti privalo kiekviena paauglė, todėl su nekantrumu laukiu, kada šis romanas atsidurs lietuviškų knygų lentynose, nes esu įsitikinusi, kad tokios progos išleisti šį romaną niekas nepraleis. Garantuotai tai bus viena iš tų knygų, patenkančių į labiausiai patikusių perskaitytų knygų 2016 metais topą.



Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip
Ne
Quiz Maker

2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Jennifer Niven "Papasakok man apie tobulą dieną"

Jennifer Niven yra žinoma Amerikiečių autorė, rašanti knygas suaugusiems. Šį kartą ji parašė kūrinį paaugliams, kuriame siunčia labai aiškią žinutę apie savižudybes. Knygą autorė parašė, remdamasi savo pačios gyvenimiška patirtimi ir siūlo netylėti ir nesislėpti, užklupus problemoms. Daugiau nei metus laiko nekantravau pasidalinti šiuo aprašymu su Jumis ir pagaliau ta diena išaušo - net ir be mano komentarų galite drąsiai čiupti romaną į rankas ir mėgautis.

"Papasakok man apie tobulą dieną" pasakojama apie du moksleivius, kurie mokėsi toje pačio mokykloje, bet pirmą kartą atkreipė viens kito dėmesį ant mokyklos stogo, kur abu planavo nusižudyti, bet galiausiai išgelbėjo vienas kitą. Mokykloje ėmė sklisti gandai, kad mergina, vardu Violeta, išgelbėjo keistuolį Finčą, nors abu jaunuoliai žinojo, kad tai ne visai buvo tiesa.

Knygoje sužibėjo labai kontraversiškos asmenybės, turinčios savų asmeninių problemų. Pagrindinė veikėja Violeta buvo neseniai iškentėjusi tragišką avariją, kurios metu žuvo jos sesuo, kuri buvo ir geriausia jos draugė. Merginos kartu viską darydavo, kartu net kūrė internetinį žurnalą, kurį, beje, po sesers mirties, Violeta uždarė. Violeta negalėjo lengvai atsitiesti po sesers mirties, jautėsi labai pažeidžiama ir nenorėjo judėti pirmyn, o tai labiausiai smukdė jos asmenybę, nes pamažu ji ėmė jausti, kad neturėtų taip ilgai gėdėti ir gyventi toliau, bet jos nusistatymas vertė elgtis kitaip, vaidinti auką.

Finčas buvo pagarsėjęs kaip mokyklos keistuolis. Vaikinas buvo nemėgstamas, engiamas, sulaukdavo patyčių, nors pašaipūnai jau ir patys nebesurasdavo priežasčių šaipytis. Tiesiog per keletą metų vaikinui prilipo tokia etiketė ir visi įprato prie to. Finčas buvo geras ir doras vaikinas, jis tikrai nebuvo keistuolis, turėjo tik vieną draugą. Bet vaikinas turėjo problemų šeimoje, jo santykiai su tėčiu nebuvo pavydėtini... Finčas nors ir vaidino nepriklausomą jaunuolį, jam visgi rūpėjo kitų nuomonės, o ypač nusistatymas prieš jį.

Po lemtingo susitikimo ant stogo, jaunuoliai ėmė pamažu labiau bendrauti tarpusavyje, leisti daugiau laiko. Ypač santykiai sustiprėjo, kai jiems dviese teko padaryti geografijos projektą, kuris tęsėsi ne vieną savaitę. Va čia ir įpinamas labai išpopuliarėjęs reiškinys Geocaching Esu tikra, kad bent kartą esate girdėję apie šį projektą, kurio metu ieškoma gražiausių ir neeilinių šalies vietovių. Pagrindinis tikslas aplankyti tokias vieteles, surasti kitų žmonių paliktą lobį, t.y. kokią nors nedidelę dėžutę ir ten užsirašyti savo vardą kaip įrodymą, kad tu ten buvai. Išties nuostabus laiko praleidimas, jeigu nebandėte - niekada nevėlu pradėti. Kadangi pati esu ne kartą ieškojusi šių lobių, man labai patiko atrasti šį aspektą pačiame kūrinyje, tai tikrai pagerino nuomonę apie jį.
Iš čia kyla diskusijos dėl originalaus kūrinio pavadinimo "All the bright places". Nesu tikra, bet manau, kad būtent dėl nuostabių vietovių, kurias aplankė veikėjai, ši knyga taip ir pavadinta. Svarbiausia jiems buvo draugija: jeigu jie būtų vykę ten su kitais žmonėmis, tikrai nebūtų patyrę to, ką patyrė, todėl tos vietos tokios svarbios jiems. Nors Lietuvoje knyga yra žinoma kaip "Papasakok man apie tobulą dieną", manau pravartu žinoti originalią mintį arba bent jau nuspėti ją.
Kitas įdomus dalykas yra tai, kad autorė Jennifer Niven, kaip ir knygos veikėjai, kilusi iš Indianos valstijos, todėl visi lobių ieškojimai buvo sukoncentruoti į šios vietovės apylinkes. Manau tai akivaizdus įrodymas dėl meilės gimtinei, nes visos vietos, kuriose apsilankė veikėjai, labai gražiai ir nuoširdžiai aprašytos - nepamirškit gaudyti kiekvieną tokį pastebėjimą, kas labai pravers rašant lietuvių kalbos rašinius.

Tikriausiai nesunku suprasti ryšio tarp veikėjų jausmų, kurie knygoje buvo akivaizdūs. Labiausiai man patiko tai, kad veikėjai sugebėjo paerzinti vienas kitą šiuo klausimu ir tiesiogiai nepasakė apie tai, ką jautė vienas kitam. Finčas ne kartą yra atvirai pasakęs, kad Violeta jam nepatinka kaip mergina, nors tai buvo akivaizdus melas ir jie iš to juokėsi. Buvo akimirkų, kurių metu net ir aš troškau, kad pagaliau jis pabučiuotų ją, nes mergina tik apie tai ir galvojo. Toks viens kito erzinimas man labai patiko ir žavingai išreiškė tarpusavio santykius, bet tuo pačiu kyla mintis, ar tai išvis kada nors įvyks... Kaip sakoma, visi geidžia neprieinamų, ar ne?

Nuoširdžiai tariant, prisipažinsiu, kad Finčas man pradžioje tikrai nelabai patiko, nors pabaigoje situacija pagerėjo ir jis kažkiek pakilo mano akyse. Matote, nors vaikinas ir norėjo turėti draugų, kažkam rūpėti, jis nesistengė kažko pakeisti, pakilti kitų žmonių akyse. Jis juk galėjo artimiau pabendrauti su klasiokais, užkalbinti vaikinus, bet jis visus ignoravo, o tuo pačiu tikėjosi, kad visgi kada nors jie su juo bendraus. Gyvenime taip nebūna. Reikia įdėti pastangų, norint kažką pasiekti.
Taip pat vaikinas susikūrė Facebook anketą vien tam, kad galėtų pakviesti į draugus Violetą, kuri jį išgelbėjo nuo savižudybės. Panašu į persekiojimą, kai nenori su keistuoliu bendrauti, bet juk negaliu atsakyti žmogui, kuris bandė nusižudyti. Juk vien tas įpareigojimo jausmas, kad jis tai gali vėl padaryti, kad gali vėl rasti priežasčių.
Jeigu bendraučiau su tokiu vaikinu kaip šis veikėjas, man akivaizdžiai trūktų to saugumo ir stabilumo jausmo. Juk niekada nežinai, kas jam gali šauti į galvą. Violeta ir pati dažnai jautėsi nejaukiai, ypač kai jos populiarieji draugai, nežinodami apie jos ir Finčo santykius, neigiamai vertino šį jaunuolį. Vien tas, kad Violeta slėpė jį, jau verčia galvoti, kad ji tai darė ne veltui...
Visgi, man patinka diskusijas keliantys veikėjai, nes eiliniai herojai jau pabodo ir pradeda maišytis tarpusavyje, perskaičius daugybę paaugliškų knygų. Išsiskiria tik tie, kurie sukelia neigiamus jausmus, kurie verčia galvoti apie juos. Būtent taip buvo su Finču..

Kol Violetos asmenybė tobulėjo ir atgavo savo natūralią padėtį, Finčo situacija keitėsi į blogąją pusę: vaikinas smuko iš vidaus, nors sugebėjo to neparodyti. Būtent čia ir keliami klausimai: "Ar vaikinui tikrai viskas gerai?". Na, autorės sprendimai dėl tolimesnių įvykių yra labai nenuspėjami ir net keistoki...

Dar vienas dalykas dėl kurio mane labai nustebino knyga, yra tai, kad joje nesunku nepastebėti šiokios tokios informacijos apie Lietuvą! Esu ne kartą pastebėjusi, kad šis faktas labai jaudina mūsų tautiečius ir sukelia diskusijų bangas. Tarkim, reikia prisiminti Simpsonų seriją paie "Lithuanian centre" arba merginų mylimą serialą "Pretty little liars", kur buvo ištartas mūsų šalies pavadinimas... Šį kartą skaitydama anglišką kūrinį atkreipiau dėmesį į lietuvišką pavardę. Taip taip, tai buvo didelis atradimas! Matote, šioje knygoje karts nuo karto įterpiami įvairiausių būdų nusižudyti aprašymai, o tarp jų ir lietuvio Julijono Urbono sugalvotas projektas, pavadinimu "Euthanasia coaster". Na, šis projektas neegzistuoja, bet jo idėja yra gan paplitusi ir žinoma. Aš tikrai apie ją nežinojau, bet tikrai buvo visai įdomu pasidomėti plačiau ir atkreipti dėmesį į tokias netradicines idėjas. Norintys pasiskaityti plačiau, užsukite į šį puslapį:
http://www.julijonasurbonas.lt/p/euthanasia-coaster/


Buvo šiek tiek keista tai, kad nors visa mokyklą žinojo apie vaikino bandymą nusižudyti ir kad mergina jį išgelbėjo, rodos, šeima ir suaugusieji nežinojo arba nelabai kreipė į tai dėmesio. Taip, Finčas keletą kartų lankėsi pas mokyklos psichoterapeutus, bet jokios akivaizdžios pagalbos nesulaukė...

Neseniai skaičiau panašaus stiliaus knygą apie savižudybę "Mano širdis ir kitos juodos skylės". Šiose knygose siunčiama panaši žinutė, kad dažnai labiausiai pažeidžiami žmonės neatskleidžia savo tikrųjų jausmų ir gali padaryti tai, ko mažiausiai iš jų tikėtumeis. Na, lyginant ši knygas, galiu pasakyti, kad romane "Mano širdis ir kitos juodos skylės" ši žinutė buvo labiau išryškinta bei knyga man patiko šiek tiek labiau nei "Papasakok man apei tobulą dieną", kuri, beje, buvo galbūt labiau išplėtota ir labiau lyriškesnė, jausmingesnė. Taip, kad čia kiekvienas skaitytojas gali rinktis: arba skaityti abi knygas, arba pasirinkti jausmingesnę, arba paaugliškesnę. Bet kokiu atveju, abu kūriniai verti mano pagyrų!

Esu ne kartą skaičiusi, kad ši knyga yra mišinys tarp "Eleonora ir Pakas" bei "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Iš dalies šie komentarai buvo labai tiksliai pasakyti, bet vienas dalykas aiškus - kone kas antra knyga yra prilyginama garsiąjam John Green kūriniui, nors panašumo didelio ir nerasite. Labiau sutikčiau dėl panašumo į "Eleonora ir Pakas", kuri tikrai buvo panaši keliais aspektais. Na, nepaisant visko, jeigu jums patiko minėtosios dvi knygos, patiks ir "Papasakok man apie tobulą dieną", pagal kurią, beje, bus sukurtas ir filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks garsioji Elle Fanning. Lauksim!

Tikrai rekomenduoju šį kūrinį ir manau, kad jis palies skaitytojų širdis skirtingai. Vieniems tai galbūt pasirodys kaip romantiškas ir jausmingas šedevras, kiti, tokie kaip aš, galbūt atras ir negiamų aspektų, dėl kurių šis kūrinys pasirodys itin išskirtinis ir dėl to patiks dar labiau. Svarbiausia yra nepamiršti knygos temos ir susirūpinti, kad net jei žmogus ir neatrodo nelaimingas, nereiškia, kad jis toks nėra.


2016 m. birželio 10 d., penktadienis

Holly Smale "Moksliukė. Netikėlis modelis"

Neskaičiusiems "Geek girl. Moksliukė" dalies šio aprašymo skaityti nepatartina

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje "Moksliukės" serija tapo tikra sensacija, užkariavusia tūkstančių merginų širdis. Holly Smale, dalindamasi savo nuostabiais rašytojos sugebėjimais puikiai pateikė Harietos istoriją knygose, nuostabų humoro jausmą siedama kartu su moksliukės įgūdžiais. Dėl to ir nestebina tai, jog praėjus mažiau nei pusei metų Lietuvoje atsirado ir antroji serijos dalis "Netikėlis modelis", kurioje veiksmas persikelia į visai mums nepažįstamą šalį ir kur įvyksta dar daugiau netikėtumų...

"Netikėlis modelis" prasidėjo kaip ir pirmasis knygos pavadinimo žodis: netikėtumais. Iš pradžių autorė sugebėjo lengvai apkvailinti savo skaitytojus, vėliau pateikė tiesą, bet netrukus sužinojome tai, ko nenorėtų sužinoti nė vienas romantinių kūrinių gerbėjas - Harietos ir Niko romanas jau kurį laiką buvo nutrūkęs dėl neaiškių priežasčių, kurias autorė tik vėlesnėje knygos eigoje mums atskleidė pamažu. Tokiais ne itin maloniais pareiškimais pradėjusi rašytoja netrukus pakeitė nuotaikos kryptį, nes Harieta gavo pasiūlymą išvykti dirbti modeliu Japonijoje, ir, savaime suprantama, tokios progos nepraleido.

"Netikėlis modelis" mane žavėjo pakitusia siužeto aplinka. Man asmeniškai dažnokai pabosta serijos, kuriose veiksmas vyksta toje pačioje, ypač uždaroje, erdvėje - man trūksta laisvės ir plačios erdvės pojūčio. Šioje knygoje Holly Smale pasistengė ir perkėlė savo kurtus veikėjus į tolimąją ir egzotiškąją Japoniją bei jos sostinę Tokijų. Džiaugiuosi tokiu autorės pasirinkimu, nes retai autoriai renkasi perkelti savo personažus į tokias egzotiškas šalis, ypač jeigu patys jose neapsilankė. Įdomu yra tai, jog autorė Holly Smale pasirinko Japonijos kultūrą ne veltui: autorė rašė šį romaną remdamasi savo asmenine modelio patirtimi Japonijoje. Tikrai tikiu, kad norint puikiai ir taikliai pavaizduoti vienos ar kitos šalies kultūrą, geriausia pačiam nors kartą pabūvoti jos dalimi. Netgi jei tikrai galėčiau sakyti, jog šios serijos dalys pakankamai neilgos, bet man užteko Japonijos kultūros aprašymų, tikrai pajutau skirtumą tarp veikėjos britės Harietos ir naujų jos japonių draugių.

Kaip ir pirmoji serijos dalis, "Netikėlis modelis" pažėrė daugybę nuotykių be kurių Harietos gyvenimas nebūtų toks įtraukiantis. Kone kiekvienas jai patikėtas modelio darbas baigėsi katastrofa ar vis kažkokiais neplanuotais įvykiais, bet tai nesutrukdė merginai judėti pirmyn ir mokytis iš savo klaidų, nors man, kaip ir didžiajai daliai skaitytojų, pabodo besikartojantys epizodai... Galiu pasakyti, kad viena merginos fotosesija ir tai, kaip ji buvo aprašyta, privertė mane itin teigiamai vertinti visą kūrinį, manau, kad skaičiusieji gali nuspėti, kuri tai fotosesija.

Nesijaudinkite, nors jūsų mylima Harieta ir tapo supermodeliu, mergina išlaikė savo autentiškumą ir toliau drąsiai rodė savo neįtikėtinas proto galias, kurių kiekviename skyriuje apstu. Manau, kad tai labai šaunus pavyzdys Lietuvos paauglėms, kad grožis ir populiarumas dar nėra viskas, jog reikia nebijoti išsiskirti iš minios ir svarbiausia neatsisakyti savų įsitikinimų.  Šioje serijos dalyje pajaučiau, kad Harieta šiek tiek subrendo, nuo praeitos dalies pasikeitė jos priimti sprendimai ir nuomonės tam tikrais klausimais. Aš bandau įsivaizduoti kaip autoriams sunku tai perteikti knygose, bet Holly Smale tai padaryti pavyko puikiai.

Kokia knyga būtų įdomi, jeigu ji nebūtų pripildyta intrigomis? Kaip ir pirmojoje serijos dalyje, "Netikėtame modelyje" pamažu vėl išryškės dramos, sukeliančios norą spręsti detektyviškas dilemas, svarstant, kuris veikėjas galėjo pasielgti vienaip ar kitaip. Ką galiu pasakyti, iki to momento, kai veikėjai patys suprato, jog vyksta negeri dalykai, pati nebūčiau nuspėjusi to. Įdomu buvo ir tai, jog prieš atsidurdama Japonijoje, Harieta turėjo neitin malonią patirtį namuose, kuri privertė ją pasijusti menkaverte šeimos nare. Matote, Holly Smale palietė ir šeimos temą, kada visi laukia antro vaikelio gimimo ir pirmasis vyresnėlis savaime lieka nuošalėje, mažiau pastebimas. Ši dilema neaplenkė ir Harietos namų, todėl kaip skaitytojai turėsite progą stebėti kaip viskas išsispręs.

Žvelgiant į istoriją iš romantinės pusės, galiu pasakyti, kad rašytoja vedžios jus visus už nosies kaip turi būti. Nors jau pačioje knygos pradžioje sužinojome apie Harietos ir Niko skyrybas, vaikinas tikrai neliks nuošalėje ir viso kūrinio metu bus Japonijoje visai šalia mūsų herojės, todėl įtampos ir kibirkščių tarp šių veikėjų netrūks. Vienintelis trūkumas - milžiniška kliūtis, apie kurią sužinosite tik patys atsivertę kūrinį.

Rekomenduoju šią seriją visiems išprotėjusiems dėl ironiškai pateikiamų romanų, mėgstantiems Japonų kultūrą, pripažįstantiems mokslo svarbą ir svaribiausia - nusiteikusiems linksmai ir naudingai praleisti vakarą su knyga. Įspūdžių ir patyrimų bus daug, nepraleiskite progos įvertinti vieną žinomiausių serijų pasaulyje.

2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Colleen Houck "Tigro užkerėjimas"

Nors Lietuvoje visi paaugliai žino populiariausią šalies leidyklą, nuolatos leidžiančią ypatingas ir išskirtines knygas paaugliams, dar viena leidykla Aukso pieva pasižymėjo sugebėjimu išleisti nedidelį kiekį knygų, kurios užkariavo paauglių širdis kaip niekas kitas. Jau šiame bloge galima rasti "Laikų pabaigos" serijos aprašymus, o dabar pagaliau į mano rankas pateko dar viena leidyklos knyga, kurią norėjau paskaityti jau ilgą laiką ir sužinoti, kodėl tiek daug šio blogo skaitytojų man ją rekomenduoja.


Colleen Houck daugelyje savo interviu drąsiai atskleidžia, jog pagrindinis jos serijos "Tigro užkerėjimas" įkvėpimas gimė skaitant visų puikiai žinomas ir dabar ne itin palankiai vertinamas Saulėlydžio knygas. Kaip ir rašytoja Stephanie Meyer, Colleen Houck pripažino, jog ir ji pati gali parašyti ne ką blogesnį kūrinį, kuris priverstų aikčioti tūkstančius skaitytojų. Rašytoja jau dabar pripažįsta, jog ją žavi galimybė savo serijoje klaidinti skaitytojus taip, kad jie iki pat pabaigos nežinotų, kaip baigsis "Tigro užkerėjimo" istorija. Jau dabar yra žinoma, kad kino kompanija Paramount Pictures įsigijo teises perkelti šią istoriją į didžiuosius ekranus, o žodžiai "Tiger's Course trailer" tapo kone dažniausiai vartojami Youtube paieškoje. Moteris neslepia, jog sapnų karalystė yra ją visuomet žavinti tema, todėl kiekvieną kartą susapnavusi ką nors neįprasto, būtinai tai užsirašo ir tikisi kada nors tai panaudoti savo knygose. Taip ir atsitiko - "Tigro užkerėjimas" paremta mitologija. Colleen Houck turi visą mitologijos knygų kolekciją, nuolat pasižymi įvairius pastebėjimus, kuriuos panaudoja savo istorijoms.

"Tigro užkerėjimas" pasakoja apie neseniai mokyklą baigusią Kelsę, kuri netikėtai įsidarbino keliaujančiame cirke ir jai teko prižiūrėti tvarką. Būtent tame cirke gimė jos ir baltojo tigro Reno draugystė, kuri tapo pagrindiniu istorijos objektu... Visada prieš aprašinėdama knygas paskaitau oficialias knygų anotacijas, kad galėčiau susidaryti įspūdį, ką galima atskleisti ir ko ne. Man itin patiko, jog apie šią knygą jos nugarėlėje buvo beveik nieko nebuvo pasakyta, todėl jeigu norite susidurti su paslaptingu ir įspūdžių kupinu pasauliu, galbūt geriau nuo šios vietos daugiau aprašymo nebeskaityti.

Cirko tema mane visada žavėjo, ne kartą esu skaičiusi knygas vien dėl to, kad jos buvo susijusios su paslaptingu cirko pasauliu. Šiuo atveju galiu dar parekomenduoti paskaityti paaugliams skirtą knygą "Dvigubas salto su bučiniu". Labai džiaugiausi, jog Colleen Houck sumaniai ir taikliai į savo romaną įtraukė cirko elementus, nors jų buvo minimaliai - netrukus istorija pasisuko kita linkme ir mes, skaitytojai atsidūrėme tolimoje Indijoje, kur knygos veikėjų laukė neužmirštami nuotykiai. Taip, minėdama veikėjus, turėčiau supažindinti su faktu, kad ne tik Kelsė buvo šio kūrinio žvaigždė. Istorija nebūtų fantastinė, jei ne tigras Renas,  netikėtai trumpam laiko tarpui atvirtęs į žmogų.

Renas, vienas iš pagrindinių istorijos personažų, romane atskleidžia savo netikėtą gyvenimo, trunkančio kelis amžius, istoriją. Gyvenimas turtingųjų pasaulyje, princo etiketė, įsipareigojimai tėvams ir šaliai - visa tai buvo įprasta Renui iki lemtingos dienos, kada gyvenimas subyrėjo į šipulius ir vaikinas buvo įkalintas baltojo tigro kailyje su galimybe vos 24 minutes per parą grįžti į įprastą žmogaus padėtį. Netikėtai Reno gyvenime atsidūrusi Kelsė apvertė vaikino tigro kailyje pasaulį aukštyn kojomis - pasirodo, mergina buvo likimo siųsta dovana, galinti padėti Renui susigrąžinti prarastą gyvenimą ir amžinai likti žmogumi... Norėjimas patirti nuotykius bei troškimas daugiau pažinti šį neįprastą žmogų Kelsę vedė į priekį ir mergina, apgaule atsidūrusi Indijoje, suvokė privalanti padėti Renui ne tik dėl jo pačio, bet ir dėl savęs...

"Tigro užkerėjime" Colleen Houck meistriškai panaudojo įvairių šalių kultūrą ir ypač mitologinius elementus. Skaitytojai turės progą susipažinti su Indiška kultūra, jos nežinomais dievais, prietarais ir ritualais. Man, didelei filmo "Lūšnynų milijonierius" gerbėjai, merginai, kuri domėjosi indiška kultūra rašydama savo pačios istoriją, tai buvo neįkainojama patirtis, priverčianti prisiminti magišką knygų galią apšviesti žmones apie pasaulio ypatumus. Jau dabar su nekantrumu laukiu, kada filmo kūrėjai perkels šią istoriją į didžiuosius ekranus ir mes galėsime pasinerti į nuostabių vaizdų kupiną Indijos pasaulį...

Colleen Houck savo pagrindinę veikėją Kelsę sukūrė kaip vietoje nenustygstančią kovotoją. Kelsė buvo ryžtinga, drąsi, pasiaukojanti ir naudos sau neieškanti mergina, pasiryžusi auktosi dėl kitų gerovės. Ankstyvoje vaikystėje netekusi tėvų, Kelsė buvo priversta išmokti susitaikyti su likimu, kad niekada negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje, todėl ne kartą atsisakė artimų jausmų ir draugystės su kitais žmonėmis. Sutikusi Reną, mergina sunkiai pripažino širdyje kirbančius jausmus, todėl romantiškas kūrinys bus pripildytas erzinančiomis akimirkomis, kai skaitytojai tiesiog negalės išsėdėti vietoje ir skubomis vers puslapius, tikėdamiesi sulaukti gėrio ateityje... Romantika šiame kūrinyje iš anksto buvo apgalvota pačios Colleen Houck, kuri norėjo sukurti romaną, priverčiantį skaitytoją išgyventi jausmus, kuriuos patyrė ir Kelsė su Renu. Tik ar tikrai viskas vyks lyg sviestu patepta?

Tolimesnėje knygos eigoje kartu su romano veikėjais susipažinsite su nuostabiąja Indija, dviem itin svarbiais veikėjais Kišanu ir Kadamu, turėsite galimybę stebėti besimezgančius Kelsės ir Reno santykius bei svarbiausia, sužinosite, kaip veikėjams seksis vykdyti pranašystės užduotis, padėsiančias Renui visam laikui likti žmogaus būsenoje. Mėgavausi rašytojos gabumais taip lengvai, bet įtikinamai dėstyti mintis, suderinti veiksmo kupinas akimirkas su lengvais romantikos pripildytais bei atsikvėpti leidžiančiais skyreliais - tai buvo nepakartojama patirtis, todėl su nekantrumu laukiu akimirkos, kada galėsiu atsiversti antrąją dalį "Tigro beieškant"

Rekomenduoju "Tigro užkerėjimo" seriją, nes esu įsitikinusi, kad romantinė istorija, perpinta fantastiniais elementais nepaliks abejingų skaitytojų. Šešių dalių serija neįtikėtinu greičiu graibstoma viso pasaulio knygynų lentynose, o Lietuvoje skaitytojai jau turi galimybę įvertinti ir kitas serijos dalis "Tigro beieškant" bei "Tigro kelionė". Puikiai parašytas romanas privalo atsidurti Jūsų asmeniniuose "Planuoju perskaityti" sąrašuose! Rekomenduoju "Tigro užkerėjimą" skaityti nuo 14 metų, nors iš tiesų bet kokio amžiaus skaitytojas bus pakerėtas šios istorijos grožiu.