2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Neslėpsiu, apie knygos "Aš prieš tave" egzistavimą sužinojau tik internete plačiai reklamuojamo filmo "Me before you" dėka. Ne kartą įjungtas filmo anonsas mane vertė susirasti daugiau informacijos apie tai, kada kūrinys pasirodys didžiuosiuose ekranuose kine ir pagaliau galėsiu išnaudoti nuo Kalėdų užsilikusius pakvietimus į kiną. Visai netyčia, praėjus keliems mėnesiams po filmo atradimo, internete pastebėjau diskusijas apie tai, kad egzistuoja knyga, nuo kurios visas kelias į kino industriją šiam kūriniui ir prasidėjo. Nepaisant to, jog buvau susidariusi nemažą eilutę knygų, kurias norėčiau paskaityti artimiausiu metu, ši iš karto šoktelėjo į priekį.

"Aš prieš tave" romane pasakojama vienos nedidelio Anglijos miestelio merginos istorija. Pagrindinė veikėja Luisa buvo 26 -erių mergina, vis dar gyvenanti su tėvais, dirbanti nekvalifikuotą darbą kavinukėje ir net tai, jog ji turėjo vaikiną Patriką, nepadės paneigti fakto, jog mergina buvo įstrigusi rutinoje. Viskas labai greitai pasikeitė, nes Luisą atleido iš kavinukės ir jai teko ieškoti naujo darbo, kuris atitiktų jos žinių lygį, kas reiškė, jog nebaigusiam mokslų žmogui buvo didžiulė našta. Taip Luisa atsidūrė turtuolių namuose, kur ji tapo slauge, prižiūrinčia invalido vežimėlyje įkalintą vyrą Vilą.

Vilas buvo ypatingas šios knygos veikėjas ne tik dėl to, kad kūrinyje dominavo jo ir Luisos praleistas laikas kartu, bet ir dėl to, jog vaikinas buvo avarijos, pakeitusios jo gyvenimą kardinaliai, auka. Iki lemtingos dienos, turtuolis buvo geidžiamas vaikinas, turėję puikų verslą. Vilas daug keliavo, leidosi į nuotykius ir nešvaistė savo brangaus laiko, suprasdamas, jog gyveni tik vieną kartą. Deja, likimas pakišo Vilui koją ir jis atsidūrė invalido vežimėlyje - jam ne tik buvo paralyžiuotos kojos, bet jis sunkiai valdė ir rankas, kas verčia manyti, jog veikėjo gyvenimas turėtų būti beprotiškai sunkus. Į Vilo pasaulį atkeliavusi Luisa bandė pakeisti nusistovėjusį mąstymą apie tai, kad tokioje būklėje neįmanoma kažką veikti, jog pasaulis nusisuko nuo Vilo ir jam lemta būti priklausomu nuo kitų ir nuo to, kas paduos jam televizoriaus pultelį.

Pagrindinė veikėja Luisa taip pat buvo labai ryški kūrinio asmenybė. Mergina mėgo dėvėti ryškiaspalvius drabužius, kurių spalvos nederėjo tarpusavyje ir miestelio gyventojai drąsiai pripažintų, kad taip rengtis galėtų tik mokyklinio amžiaus mergaitės. Luisa buvo labai pozityvi, todėl jai įžengus į Vilo kambarį tarsi pajusdavau, kad ten įsižiebia saulė ir netrukus atsitiks kažkas gero, o dėl šito galima girti rašytoją Jojo Moyes, kuri sugebėjo sukurti tokį ypatingą kontrastingumą ir ryšį tarp veikėjų. Mergina man kartais pasirodė labai pažeidžiama, bijanti išsišokimų, bijanti pabėgti nuo rutinos, bet tam tikri jos veiksmai vertė stebėtis ir manyti priešingai - jog Luisa buvo atkakli ir savo nuomonės besilaikanti mergina.

Skaitydama šį romaną, ne kartą buvau suklaidinta -  atrodo, kad siužetas tarsi artėja prie kulminacijos, bet tuo pačiu supranti, jog knyga negali pasibaigti likus dar 300 puslapių, todėl bam, atsitinka dar šis tas, ko nesitikėjai. Tolimesnėje knygos eigoje Luisa netikėtai nugirsta Vilo tėvų pokalbį, kuris pakeitė viso siužeto kryptį. Mes, skaitytojai, tik dar labiau panorome sužinoti, tai kaip gi viskas baigsis po tokių naujienų. Deja, iki pat kūrinio pabaigos autorė išlaiko intrigą ir galiu drąsiai teigti, jog pabaigę paskutiniuosius puslapius iš karto nesuprasite kas iš tiesų nutiko, skirsite ne vieną minutę apgalvojimams.

Pagal scenarijų nesunku manyti, jog knygoje mokoma imtis visų trokštamų veiklų, nes bet kada gali prarasti net menkiausią galimybę apie jas pasvajoti. Deja, ši knyga teigia priešingai: invalido vežimėlyje sėdintis žmogus nenorėjo susirasti kažko, kas jį užvestų, duotų priežastį gyventi, nes jis visa tai jau turėjo būdamas sveikas: keliaudavo, karstėsi uolomis, šoko parašiutu, mokėsi užsienio kalbų ir veikė taip aktyviai, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. O ką tuomet daryti tuo atveju, kai visa tai staiga prarandi ir žinai, kad niekada nieko nebepakartosi?

Net nežinodama, jog kuriamas filmas šiai knygai, pamanyčiau, kad siužetas tipiškas ir atitinka filmo scenarijų, tarsi jam ir buvo rašytas Jojo Moyes nepriekaištingai pavaizdavo mažo miestelio dvasią ir kaip net menkiausia naujiena pasklisdavo po visų gyventojų kiemus. Man labai patiko įsivaizduoti siužeto vietą, nes autorė puikiai perteikė Anglišką dvasią. Net sunku nupasakoti ir paaiškinti, kodėl taip manau, bet vienas dalykas susijęs su ta pačia mintimi - priartėjimas prie filmo scenarijaus ir anksčiau matyti filmai, atspindėję būtent britišką kultūrą ir gyvenimą.

Romanas "Aš prieš tave" tikrai nepaliks abejingų skaitytojų. Puikus ir lengvas autorės rašymo stilius, viso kūrinio metu išlaikyta intriga, ironiškas požiūris į gyvenimą ir svarbiausia idėja prikaustys jus ir nepaleis iki pat pabaigos. Pabaigusi šią dalį jau žinau, kad manęs laukia antroji - "Aš po tavęs" ir nuoširdžiai pripažinsiu, neįsivaizduoju, ko tikėtis iš sekančios dalies ir ar net noriu ją skubėti skaityti dėl tam tikrų priežasčių, apie kurias neužsiminsiu. Kaip bebūtų, "Aš prieš tave" yra tikrai dėmesio vertas kūrinys, keista, kad iki šiol niekas man jo taip ir nerekomendavo, bet būtent todėl tai dabar darau pati - rekomenduoju paskaityti šį romaną ir patirti neišdildomus įspūdžius. Net jeigu romano veikėjai įkopę į 3 dešimtmetį, nuraminsiu ir pranešiu, jog knyga nėra skirta suaugusiems, ją drąsiai gali imti ir šešiolikmečiai - jau minėtas lengvas ir įtaigus rašytojos stilius neleis nuobodžiauti.

2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Leon Leyson "Berniukas ant medinės dėžės"

"Berniukas ant medinės dėžės" yra ta knyga, kurią norėjau paskaityti vos tik apie ją sužinojau. Jau tikriausiai spėjote pastebėti, kad ilgą laiką ji buvo užstrigusi šio blogo skiltyje "Planuoju perskaityti", bet galiausiai radau progą ją įvertinti. Paaugliams skirtų knygų pasirinkimu neitin garsėjusi leidykla "Nieko rimto" pasirinko puikų kūrinį, tinkantį bet kokio amžiaus skaitytojui. Tau universalus autobiografinis romanas, paliečiantis itin jautrią, bet visų dievinamą temą - holokaustą.


Romano autorius ir istorijos pagrindinis veikėjas Leon Leyson papasakojo savo jautrią savo gyvenimo istoriją, bet gyvenimas nebuvo gailestingas, nes rašytojas nebesulaukė dienos, kai buvo oficialiai išleista jo knyga, kuri tarsi simbolizuoja Leon atsisveikinimą su vaikystėje patirtais sunkumais. "Berniukas ant medinės dėžės" nukelia skaitytojus į 20 amžiaus vidurį, visiems puikiai žinomą kaip tragiškiausią laikotarpį žmonijos istorijoje. Gimęs žydų šeimoje Leon likimas buvo tarsi iš anksto paženklintas neigiamą atspalvį turinčiomis spalvomis - dar ankstyvoje vaikystėje Lenkijoje gyvenančią šeimą užklupo Antrasis pasaulinis karas bei jo lydimas holokaustas.

Knygos eigoje atskleidžiama bręstančio mažamečio istorija. Pamažu berniukas suvokė, kad yra pats atsakingas už savo išlikimą žiauriomis aplinkybėmis, todėl ryžtingai ėmėsi tam tikrų veiksmų, norėdamas išgyventi ir kada nors patirti gyvenimo džiaugsmą, kurio visi ir tikėjosi.  Romane trumpai papasakota istorija apie berniuko gyvenimą prieš karą, kaip žmonės nesitikėjo, kad baisūs laikai juos gali užklupti. Tuo metu juk Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vadinamas taip, būtent "Pirmuoju", nes niekas pasaulyje nesitikėjo, kad tokie žiaurumai gali pasikartoti ir net su kaupu. Deja, taip atstitiko, ir istorijos gerbėjai žinote, jog Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas ypač žydams - Hitlerio "Galutinis nuosprendis" reiškė, jog buvo nutarta išžudyti visus žydus Europoje. Visgi tikriausiai ne paslaptis, jog knygą parašęs vyras vaikystėje išgyveno, bet pagrindinė siužeto linija atskleis būtent kaip jam tai pavyko padaryti.

Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su visais žiaurumais, kuriuos teko patirti vaikui bei jo šeimai. Skaudus išsiskyrimas, nuovargis, skurdas - tai tik menkos detalės, palyginus su tuo, ką mažamečiui teiko išgyventi. Pamažu žydai ėmė prarasti rusenančią viltį, kad kaip ir po pirmojo pasaulinio karo, vokiečiai galiausiai bus įveikti ir baigsis visi baisumai. Netrukus visi žydai suvokė, kad tai kur kas baisiau nei pirmasis karas, tad norėdami nuraminti vaikus vartojo žodžius "Blogiau jau nebus", o nebe tuos, kurie suteikdavo vilties, kad viskas bus gerai.

Romane "Berniukas ant medinės dėžės" itin dažnai galima rasti pavyzdžių apie tai, kaip žydai vieningai gelbėjo vieni kitus. Šios savybės kitose knygose neakcentuodavau, bet šiame romane tai buvo itin ryšku: žmonės palaikė vieni kitus, rūpinosi vaikais ir giminaičiais, turtu. Ne kartą pagrindinio veikėjo šeima vardan gerumo pasiaukodama padėjo kitoms šeimoms, tikėdamasi, kad gėris visgi įveiks viską griaunantį blogį.
Istorinis autobiografinis romanas ir ypač pasakojimas, slypintis jame, turėtų itin sudominti visus "Berniukas dryžuota pižama", "Lygiosios trunka akimirką" bei "Anos Frank" knygų gerbėjus. Jau ne kartą esu minėjusi, jog labai mėgau istoriją, bet nedažnai istorinės knygos mane sužavėdavo taip, kaip pati tikėjausi. "Berniukas ant medinės dėžės" patenka į tą nedidelį sąrašą istorinių knygų, kurias rekomenduočiau jaunimui, nes autoriai labai taikliai, labai jautriai aprašo 20 amžiaus vidurio jaunimo gyvenimą, kurį sunku būtų net palyginti su dabartinio paauglio išgyvenimais. Tai labai puiki knyga besiruošiantiems istorijos ir lietuvių kalbos egzaminams - plačiai ir aiškiai aprašyti istoriniai faktai ilgam išlieka atmintyje, o jautri, bet turtinga ir plačiai išnagrinėta kūrinio tematika sužavės egzamino rašinio vertintojus. Daugybė nežinomų detalių, kurios sudomins kiekvieną skaitytoją, verčia iš kitos pusės apžvelgti to meto laikų propogandą. Pavyzdžiui, galbūt skaitydami neatkreipsite dėmesio į tai, jog Leon papasakojo apie to meto žydų įvaizdį, todėl šiek tiek paryškinsiu šį pastebėjimą, perrašydama ištrauką tiesiai iš kūrinio:

"Naciams vis tvirčiau įsigalint Krokuvoje, miestą užplūdo žydus žeminančios karikatūros - plakatai su užrašais lenkų ir vokiečių kalbomis, vaizduojantys žydus kaip groteskiškus, purvinus padarus su didelėmis kreivomis nosimis. Nesuvokiau ši piešinių prasmės - juk jie taip skyrėsi nuo tikrovės. Mūsų šeima turėjo nedaug drabužių, tačiau mama iš paskutiniųjų stengėsi, kad būtume švarūs, o ir patys niekada nevaikščiojome apskiautę. Nejučiomis pradėjau tyrinėti savo šeimos narių nosis - nė viena neatrodė pernelyg didelė. Negalėjau suprasti, kodėl vokiečiai bando mus paversti kažkuo, kas nesame."

Itin įdomus ir reikšmingas kūrio veikėjas buvo visame pasaulyje puikiai žinomas Oskaras Šindleris. Esu tikra, kad bent kartą gyvenime girdėjote jo pavardę, apie jo knygą "Šindlerio sąrašas" bei tikrais faktais paremtą filmą tokiu pačiu pavadinimu. Oskaras Šindleris buvo vienas iš tų Antro pasaulinio karo didvyrių, gelbėjęs nekaltų žydų gyvybes. Pats priklausydamas nacių tautai Oskaras Šindleris įkūrė fabriką, kuriame dirbo vien žydai - tokiu būdu kilnusis vokietis išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes, o kaip jam tai pavyko padaryti, sužinosite paskaitę "Berniukas ant medinės dėžės" arba dar žinomesnę knygą "Šindlerio sąrašas". Šis taurios sielos žmogus buvo tarsi lašas vilties viso kūrinio metu. O.Šindleris kūrinio pasakotojo buvo įvardijamas kaip autoritetingas ir dosnus žmogus. Jis negailėdavo didesnių maisto dozių savo darbuotojams, asmeniškai rūpindavosi, kad darbininkų šeimos nariai nepakliūtų į neteisingus traukinius, gabenančius žydus į koncentracijos stovyklas. Berniukui labiausiai įsiminė tai, jog O.Šindleris už jo valiūkišką smalsumą fabrike apdovanojo jį perkėlimu į kitą cechą, kur vyko darbas su mašinomis. O. Šindleris priešinosi nacių rasistinei ideologijai, kurios suformuotoje žmonijos hierarchijoje žydai užėmė žemiausią vietą. Vien dėl šios priežasties, jog kūrinyje itin svarbų vaidmenį atliko pats Oskaras Šindleris, galima teigti, kad privalu visiems paskaityti romaną ir daugiau sužinoti apie šį žmogų bei tų laikų istoriją.

"Tas, kuris gelbsti gyvybes, gelbsti pasaulį" - žodžiai, kuriais žydai romane apibūdino savo didvyrį O. Šindlerį

Dar vienas įdomus pastebėjimas apie kūrinį buvo tai, kad kitaip nei kiti istoriniai romanai, šis pasibaigė detalizuotai. Tai reiškia, kad vaikystėje tragediją išgyvenęs Leon sulaukė garbaus amžiaus ir tik senatvėje užklupusi liga pasiglemžė nuostabaus žmogaus gyvybę. Skaitytojai būtent ir turės galimybę sužinoti, kaip vystėsi Leon gyvenimas po to, kai baigėsi karas: kaip jam sekėsi pamiršti visą tragediją, kaip vaikinas kovojo su naktį užklumpančiais košmarais, kaip Leon bei jo šeima nepritapo visuomenėje bei vietoje, kurioje iki karo buvo žinomi kaip dosnūs bei darbštūs žmonės. Visi šie potyriai buvo neeiliniai, bet labai labai reikšmingi ir įdomūs. Jeigu pamenate "Lygiosios trunka akimirką" baigėsi berniuko pralaimėjimu, "Ana Frank" baigėsi su paskutiniu mergaitės įrašu dienoraštyje ir artimųjų sukurtu epilogu, "Berniukas dryžuota pižama" baigėsi labai netikėtai ir tragiškai - vaiko nuklydimu į dujų kamerą. Net garsiojo "Dievų miško" pabaiga nebuvo itin detali ir leidžianti skaitytojui susidaryti nuomonę, kad dabar jau tikrai pagrindinio veikėjo gyvenimas klostysis ramiai. "Berniukas ant medinės dėžės" yra tarsi autsaideris tarp visų šių kūrinių, nes atskleidžiama konkreti Leon gyvenimo istorija, kuri iš tikrųjų turėjo pilnai aprašytą pabaigą. Tai buvo labai įdomus potyris, kuris atvėrė man akis, jog laisvės pojūtis neateina sulig ta akimirka, kai baigiasi karas. Šis jausmas ateina tada, kai galiausiai atrandi žemėje tą vietą, kurioje jautiesi saugus ir mylimas - būtent to ir siekė Leon.

Rekomenduoju šį romaną įvairaus amžiaus žmonėms, prijaučiantiems istorijai. Tai puikus autobiografinis romanas, atskleidžiantis Antro pasaulinio karo ypatumus iš tai išgyvenusio žmogaus perspektyvos. Laikui bėgant, vis mažės žmonių, galinčių papasakoti to meto potyrius ir išgyvenimus, todėl tik knygose bus įamžinta tų laikų tiesa, todėl privalome išlaikyti atminimą ir perduoti jas ateities kartoms kaip įrodymą įvykių, kurie negali pasikartoti. Nuoširdi ir viltį suteikianti istorija ilgam išliks jūsų atminimuose, todėl labai rekomenduoju ją paskaityti ir netgi nekantrauju sulaukti jūsų pastebėjimų.

2016 m. gegužės 13 d., penktadienis

Kiera Cass "The Crown"

Metus laiko laukta diena pagaliau išaušo - gegužės pradžioje buvo išleista paskutinioji "Atrankos" serijos dalis "The Crown", istoriją užbaigianti Maksono ir Amerikos dukters Idlinos meilės istoriją. Tūkstančiai gerbėjų visame pasaulyje laukė šios akimirkos ir troško sužinoti, kuris vaikinas užims merginos širdį. Nepaisant to, jog nemažai skaitytojų teigia, kad tikroji serijos pabaiga priklauso knygai "Vienintelė", jie vis tiek nepajėgė paneigti fakto, jog su pasimėgavimu skaitė ir Idlinos istorijos dalis.

Pirmoji knyga "Paveldėtoja" pasibaigė netikėtai: atrankos procese dalyvaujanti ir jį vykdanti Maksono ir Amerikos dukra Idlina visą laiką atspindėjo atkakliąją ir maištingąją mamos sielą, todėl niekino visą procesą iki pat pabaigos, kai jos rutiniškas gyvenimas pasikeitė. Jos mylimas dvynys brolis pabėgo į Prancūziją su savo sužadėtinė net neatsisveikinęs, o parašęs Idlinai įžeidų laišką apie tai, kad jo sužadėtinė moka pavergti žmonių sielas kur kas geriau nei pati Idlina, kuri, pasak jo, neišnaudoja savo galių vardan gerų tikslų. Nepaisant to, mergina netikėtai sužinojo ir apie mamą ištikusį širdies smūgį, kuris galėjo kainuoti jai gyvybę... Būtent po šios akimirkos pagrindinė veikėja suprato, kad ji privalo laikytis įsipareigojimų, pagal kuriuos ateityje valdys didžiulę šalį - to pasekoje Idlina pripažino apie savo poreikį susirasti vyrą.

Antroji, o gal turėčiau teigti, jog penktoji serijos dalis "The Crown" prasidėjo labai staigiomis aplinkybėmis. Jau ne kartą aprašinėdama Kiera Cass knygas teigdavau, jog visos dalys prasideda š karto ten, kur jos ir baigiasi. Šis kartas buvo išskirtinis tuo, kad tai buvo labai "kapota" pradžia, kuri kėlė keblumų bei ypač suglumino pastangas prisiminti apie ką buvo "Paveldėtoja". Dėl šios priežasties dar labiau imu gerbti rašytojus, kurie pasirinkę tokią pačią strategiją mažais žingsneliais ir itin nežymiai primena skaitytojams apie tai, ką jie tikrų tikriausiai spėjo pamiršti prabėgus kiek daugiau nei metams laiko.

Taigi, istorija knygoje tęsiama toliau: pagrindinis Idlinos tikslas buvo surasti tinkamą ir svarbiausia mylimą vaikiną iš 6 likusių. Knygos pradžioje mergina sunkiai gaudėsi savo jausmuose, ją vis dar lydėjo mintis, kad ji nepavyks susirasti tinkamo vaikino, net jei vienas iš jų buvo ir nuo vaikystės žinomas bei pirmoje knygoje daug dėmesio sulaukęs Kailas. Skaitytojai iš karto pajuto nenumaldomą trauką šiam personažui ir vien dėl to, jog autorė skyrė jam daugiau dėmesio nei kitiems, jie prisirišo prie jo ir netgi laikė kumščius dėl jo ir Idlinos vestuvių. Negaliu teigti, ar taip bus, ar nebus, manau, kad bet kokiu atveju knygos pabaiga jus labai nustebins - perskaičiusi 5 Kiera Cass knygas likau šiek tiek priblokšta jos netikėtu pasirinkimu, nes dažniausiai galima pastebėti apie nežymius jos pataikavimus skaitytojams.

"The Crown" dalis išsiskyrė tuo, jog joje kaip niekur kitur buvo daug kartų rašoma apie politiką. Tai buvo ganėtinai keistas rašytojos sprendimas,nors žinant, kad net Amerikos ir Maksono laikais vykdavo sukilimai prieš monarchiją, tai neturėtų stebinti, bet net ir ankstesnėse knygose politikos elementų buvo mažiau. Matote, Idlina, kaip ir minėjau, pagaliau pripažino savo pareigas ir netgi stengėsi vardan karalystės gyventojų, ji nuoširdžiai norėjo jiems padėti, todėl ne kartą buvo rengiami vieši susitikimai, diskusijos ir pokyčiai valdyme.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad veiksmo šioje dalyje ganėtinai trūko. Net skaitydama pirmąsias tris serijos dalis jau minėjau, kad visi sukilimai ir veiksmo filmo verti nuotykiai galėjo būti dar labiau išplėsti ir sustiprinti, bet šioje dalyje to visai nebuvo, veiksmas vyko pasroviui, tarsi kartotųsi antrosios serijos "Elitas" scenarijus be pikantiškų detalių. Nežinau, galbūt taip manau tik aš, galbūt pripratusi skaityti distopinio žanro fantastines knygas, kuriose viskas apie sistemos žlugdymą, susidariau šiokį tokį skonį, bet tai nekeičia mano nuomonės, kad pirmosios trys serijos dalys buvo kur kas geriau išpildytos.

Kalbant apie Idlinos charakterį, turiu pripažinti, kad net jei tarp dviejų knygų istorijoje nebuvo didelio laiko šuolio - Idlina "Paveldėtojos" dalyje skyrėsi nuo Idlinos "The Crown" dalyje kardinaliai. Kaip ir tikriausiai pamenate, mergina išsiskyrė savo užsispyrimu, atkaklumu - savybėmis, kurios mane asmeniškai žavi. O šioje dalyje merginos įvaizdis buvo itin rimtas, atsakingas ir rūpestingas - toks jausmas, kad mamos Amerikos maištingumo savybių neliko nei lašo.

Net jeigu galima buvo pamanyti, jog man ši knyga nepatiko - klystate, nes kad ir kiek minusų atrasčiau, Kiera Cass visada bus ta rašytoja, kuri privers mane ir visus kitus išrankius skaitytojus mėgautis bet kokiais savo kūriniais. Rašymo stilius, idėja, mergaitiški elementai - viskas, kas žavi ir įtraukia šiandieninę skaitančią merginą. Iš tiesų gaila pripažinti, jog su "The Crown" dalimi iš tikrųjų baigiasi visa "Atrankos" istorija, jog daugiau nebebus tęsinių, kur Amerikos ir Maksono proproproanūkiai vėl rengtų atrankos procesus, bet akivaizdu, kad viskas turi ir pradžią, ir pabaigą, todėl su šia istorija pagaliau tenka atsisveikinti. Kad ir kaip bebūtų, su nekantrumu laukiu akimirkos, kai galėsiu paskaityti rašytojos knygą "The Siren", kuri, beje, pasieks ir lietuviškus knygynus. Taigi, naujos istorijos atsiradimo proga galime ir toliau mėgautis Kiera Cass nepriekaištinga kūryba.

2016 m. gegužės 6 d., penktadienis

Souadi "Sudeginta gyva"

Atrasti knygą tokiu kraupiu pavadinimu nebuvo sunku, bet būtent šis kriterijus ir privertė mane atkreipti dėmesį į tokią nežinomą knygą, kurios reklamą radau "Dykumų Gėlė" knygos gale...Kartojasi panaši situacija: vėl aprašomas kraštas, kuriame moterys yra negerbiamos ir net žudyti jas yra normalu. Būtent tai ir aprašoma šiame kūrinyje, kurį parašė ta pati moteris, kuri ir patyrė baisiąją tragediją.

"Sudeginta gyva" veiksmas vyko Jordanijoje ir istorija prasidėjo nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio. Ne, šis kraštas nebuvo paliestas puikiai visiems žinomo karo, bet tai nereiškia, kad gyventi čia buvo saugu, ypač nukentėjo moterys.

Pravesiu edukacinę pamokėlę apie arabiškąjį kraštą, nes manau, kad tai tikrai pravartu žinoti kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Pasak knygos, Jordanijoje moterys buvo visai nevertinamos, jos buvo laikomos vergėmis. Moterys negalėdavo atidengti nei vieno savo kūno lopinėlio, jos turėdavo vaikščioti nuleidusios žvilgsnius ir bendrauti tik su artimiausiais žmonėmis. Jos neturi galimybės nueiti toliau nei svarbiausi taškai gyvenvietėje, o ką jau kalbėti apie keliones po miestus ar net pasaulį. Taip pat moterys buvo neišsilavinusios, bet jos dėl to nepergyveno, joms tai buvo normalu. Kaip tik net ir pagrindinė veikėja Suadi tikėjo, kad išsilavinusioms moterims sunkiau ištekėti. Tuo pačiu pereisiu prie dar vienos svarbios temos - vedybos. Moterys tikėjo, kad vienintelis išsilaisvinimas - vedybos, nors po jų jos turėtų tarnauti savo vyrams taip pat kaip tai darė savo tėvui, o į tai įeina ir kojų plovimas. Sulaukusios 9 metų mergaitės pradėdavo dirbti ir patarnauti šeimos tėvui. Kaip Suadi teigė savo knygoje, ji kiekvieną dieną buvo mušama pačiais šlykščiausiais būdais net jeigu ji to nenusipelnė. Daugybė panašių siaubingų atvejų aprašyta šioje knygoje ir tikai nežinojau, kad net ir arabiškame krašte įmanomi tokie košmarai, nors nežinia kaip ten yra dabar...

Grįžtant prie kūrinio, trumpai užsiminsiu apie Suadi gyvenimo istoriją. Dažniausiai tokio stiliaus knygos būna parašomos su tikslu, ypač parodyti tikrąjį gyvenimo veidą. Ši knyga nėra išimtis, bet tuo pačiu kaip ir kitos panašios knygos ji parodo, kad išeitis visada yra ir reikia turėti vilties net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Suadi patyrė daugybę sužalojimų, baisiausią iš jų turėtumėte numanyti ir jūs, bet svarbiausia, kad ji liko gyva, atsidūrė teisingoje vietoje ir pradėjo gyvenimą iš naujo, taip kaip ir turėtų gyventi eilinis šiuolaikinis žmogus. Suadi turėjo išmokti elementariausių gyvenimo tiesų, jai sunku buvo persiorientuoti, nes kol ji gyveno gimtinėje, nieko nežinojo apie kitokį pasaulį ir kitas galimybes...

Įdomiausia buvo tai, kad Souadi pati parašė autobiografinę knygą, be tai tikrai buvo įmanoma pajusti. Karts nuo karto vis pasikartodavo tam tikri pasakojimai, kalba labai paprasta ir nepagražinta, priminė dienoraštį, kai gali rašyti laisva forma. Užteko vos dviejų dienų ir knyga buvo perskaityta, todėl tikrai siūlau pabandyti ir įsitikinti, kad gyvenimas nėra toks tobulas, koks gali pasirodyti.

"Sudeginta gyva" knygos eigoje bus šviesių akimirkų, ne tik graudinančių ir šiurpių. Viskas pasikeis į gerąją pusę, jaunutė Suadi atras gyvenimo prasmę svetur ir taps laiminga, nes ją sups mylintys žmonės. Labai gerbiu šią moterį už jos ryžtą, ji dalyvavo ne vienoje konferencijoje, kur turėjo papasakoti savo istoriją ir stebėti kaip visi gailisi jos ir net šlykštisi. Taip, to nebuvo išvengta, nes po siaubingiausio moters gyvenimo įvykio, Suadi ne tik buvo sužalota fiziškai, bet ir psichologiškai, nes ne vienerius metus kentėjo nelaimės padarinius...

Rekomenduoju šią knygą visiems, kurie nori pažinti pasaulį įvairiais laikotarpiais. Tai labai puiki knyga remtis rašiniuose, esu tikra, kad užvesta diskusija tarp jūsų ir jūsų draugų užsitęstų kelias valandas, bet galiausiai visi sutiktumėte, kad moterys yra vertos pagarbos ir su jomis negalima elgtis kaip su gyvuliais. Tikiuosi, kad tokie puikūs pavyzdžiai kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kitos autoritetingos moterys įrodo, kad moteriškoji lytis yra lygi su vyriškąją. Knygą rekomenduoju nuo 17 metų, jaunesniems siūlau paskaityti Iana Matei "Parduodama: Mariana", Patrick McCormick "Niekada nesuklupk" bei kitas knygas.