Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Raudonoji Karalienė" šio aprašymo skaityti nepatartina.
Kaip baigėsi "Raudonoji Karalienė" - kurį laiką dar galvojau, ar verta priminti tokią intriguojančią ir net po daugiau nei metų laiko įstrigusią kūrinio pabaigą, bet visgi atliksiu savo pareigą. "Raudonoji Karalienė" baigėsi labai ypatingai: po to, kai ne tik Mara, bet ir skaitytojai palaikė pagrindinės veikėjos draugystę su Mavenu ir smerkė jo brolį Kalą, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Mavenas išdavė Marą, kartu su savo motina įvykdė sąmokslą prieš karalių, jį nužudė, o žmogžudyste apkaltino nekaltąjį Kalą. Kalas kartu su Mara atsidūrė ant gyvybės ir mirties slenksčio ir tik per plauką jiems pavyko ištrūkti iš rūmų ir bėgti. Na, o Mara iš savo draugo, prieš jam patenkant į nelaisvę, gavo sąrašą žmonių, kurie buvo tokie kaip ir ji - priklausė raudoniesiems, bet turėjo ypatingųjų sidabrinių galių...
"If I am a sword, I am a sword made of glass, and I feel myself beginning to shatter"
Antroji "Raudonosios karalienės" dalis "Stiklo Kalavijas" perkėlė visą seriją į visai kitą lygmenį bei savo kurtame pasaulyje dar labiau supriešino sidabrinius bei raudonuosius - naujos sąjungos, nauji išdavikai, kraujuojančios veikėjų širdys. Antrojoje dalyje prasidėjo jau anksčiau numatyti įvykiai - Mara nusprendė surasti visus žmones, turinčius tokių galių kaip ir ji. Jeigu pamenate, jos draugas Džulijanas prieš pakliūdamas į nelaisvę įteikė jai sąrašą žmonių, kurių ji turėjo ieškoti, todėl šioje dalyje prasidėjo įtempta kova ir bandymai pakeisti neigiamas civilių mintis apie ją ir raudonuosius.
"Anyone can betray anyone" - citata, lydėjusi mane skaitant visą pirmąją "Raudonosios karalienės" dalį. Tai žodžiai, kuriuos skaitytojai jau galėtų įvardinti kaip knygos antraštę, kaip atskiras skaitymo gaires, neleidžiančias pasiklysti mintyse ir pamiršti balansą tarp gėrio ir blogio. Knygoje "Stiklo Kalavijas" ši citata įgavo kitokią, bet labai neįprastą prasmę - jie palietė ir pačią Marą. Šioje dalyje visų mėgstama herojė išliko itin stipri, kovinga ir nepasiduodanti mergina, galinti įkvėpti minias sekti jos pėdomis. Mara suvokė savo prasmę pasaulyje ir būtent tikslas vedė ją pirmyn, neleido palūžti po kiekvienos mirties, po kiekvieno sielą graužiančio nusivylimo ar klaidų, kurios neleido jai ramiai gyventi. “If I am a sword, I am a sword made of glass, and I feel myself beginning to shatter.”
Šioje dalyje Mara kovojo ne tik su išorės priešais, bet ir su savimi, stengėsi neprarasti vidinės stiprybės ir vertybių, dėl kurių būtent ir kovojo. Victoria Aveyard labai sumaniai aprašė šios veikėjos pokyčius ir kaip ją paveikė susiklosčiusi situacija. Tiesą sakant, pečius užgulusi atsakomybė graužė merginą iš vidaus ir pamatysite, kaip jai seksis su tuo susitaikyti. Galima drąsiai teigti, jog Maros asmenybės pokyčių kaita šioje dalyje įgavo kone didžiausią prasmę.
Kalas - veikėjas, kurį buvo sunku šališkai vertinti skaitant pirmąją serijos dalį, atsiskleidė kitu kampu. Pagaliau skaitytojai gali drąsiai pripažinti, jog jis priklauso geriečių pusei. Kitaip galbūt nei Marai, šiam veikėjui teko iškentėti dar daugiau - jis neteko namų, tėvo, brolio, visos karalystės ir įprasto gyvenimo. Patekęs į maištininkų būrį Kalas įrodė esąs vertas pagarbos ir pasitikėjimo, nors šis kelias buvo itin sunkus. Jo brolis Mavenas - pagrindinis romano blogietis, šiame kūrinyje buvo tarsi šešėlis, nepaliekantis nė vieno veikėjo minčių. Nors jis ir buvo toli toli nuo maištininkų būrio, rašytoja vis primindavo apie šio veikėjo egzistavimą, apie dvejones dėl jo tapatybės bei baimes dėl jo pažadų, apie kuriuos jau sužinojote ir pirmoje serijos dalyje.
Skaitydama "Raudonąją Karalienę" niekada nepagalvojau, kad tolimesni serijos įvykiai nukryps būtent šia linkme. Dar dabar puikiai pamenu save, lyginančią istoriją su "Atrankos" serija, kai dabar šios dvi istorijos atrodo tokios skirtingos ir nesuderinamos, kad net sunku patikėti, kad kažkada tikrai galvojau priešingai. Puikiai pamenu, jog aprašinėdama "Vienintelės" dalį minėjau, kad man trūko maištininkų istorijos vystymo, kad viso to galėjo būti kur kas daugiau. Būtent "Stiklo Kalavijas" dalyje bei visoje "Raudonosios Karalienės" serijoje gavau tai, ko norėjau visai kitoje istorijoje - gilesnės ir žemę drebinančios istorijos apie kovą dėl išlikimo.
Tikriausiai šios aprašymo dalies laukėte nuo pat tos akimirkos, kai pamatėte, jog blogo dešinėje pažymėjau beskaitanti "Stiklo Kalavijas" dalį. Taigi, privalau parašyti ir apie romantinę kūrinio pusę. Nežinau, ar nusivilsite, ar ne, bet neneigsiu, romantika nebuvo centrinis romano objektas. Anaiptol. Santykiai tarp Maros ir Kalo buvo itin komplikuoti ir net sunku tai įvardinti, tuo labiau įžvelgti begalinę meilę ar šiltus jausmus."We can't do that anymore. Make mistakes for each other" - žodžiai, lydėję visų mylimus veikėjus istorijos metu. Kūrinyje tvyravo slogi nuotaika, kai žinai, jog bet kada veikėjai gali žūti, jog netrukus prasidės kova, jog visi mylimi personažai yra nuolatiniame bėgime. Tokiomis aplinkybėmis realu negalvoti apie bręstančius jausmus ir džiaugiuosi, jog Victoria Aveyard manė galvojo taip pat. Nors pripažinsiu, Maros ir Kalo epizodų drauge bus, ir garantuoju, jog sukrimsite tas eilutes net nespėdami galvoti apie nieką kitą.
Nežinau kodėl to neminėdavau kitų knygų aprašymuose, bet verta pripažinti, jog rašytojai, stengdamiesi sužaisti skaitytojų jausmais ir priversti juos ilgą laiką galvoti apie jų parašytus romanus, griebiasi dailių citatų taktikos. Visi socialiniai tinklai dažniausiai lūžta nuo paveiksliukų, kuriuose dominuoja dailūs veikėjų žodžiai, aptinkami knygose. Net vadinamieji knygų erzikliai, prieš knygoms pasirodant prekybose, būtent ir sukuriami, naudojant citatas, leidžiančias iš dalies suvokti apie būsimus įvykius, bet tuo pačiu metu įgyti to tikėjimo, kad kūrinys priblokš ir nustebins gerąja prasme. Jau šiame aprašyme minėjau, jog garsieji žodžiai "Anyone can betray anyone" tapo tarsi visos serijos antraštė, bet tai nebuvo vieninteliai knygos kabliukai. Vien šiame aprašyme ne kartą įterpiau citatas, kurios tarsi išryškėja net paprasčiausiuose knygos skyreliuose, padaro juos gyvais.
“One day soon you’re going to get lost. And I won't be there to lead you back" - toks ir daugelis kitų rastų sakinių knygoje man buvo tarsi užuominos. Naršiau akimis tarp eilučių, kad galėčiau rasti tai, kas mano spėjimus apie istorijos ateitį nukreiptų teisinga linkme. Taip ir atsitiko. Bet nepaisant visko, knygos pabaiga ir epilogas pranoko lūkesčius taip, kad nežinau kokiu būdu ištversiu dar vienerius metus be istorijos tęsinio.
Negalėjusi sulaukti lietuviškos knygos versijos, skubėjau ją perskaityti anglų kalba, todėl ne veltui knygos citatos paliktos originalia kalba. Labai laukiu akimirkos, kai savo rankose turėsiu lietuviškąjį variantą ir galėsiu dar giliau pasinerti į kūrinį. Nepaisant to, šiame aprašyme naudotų citatų nekeisiu į lietuvių kalbą, nes dažniausiai būna taip, kad tokios mintys skamba kur kas geriau taip, kaip jas parašė pati autorė - originalia kalba. Jeigu dar negirdėjote, bus kuriamas "Raudonosios Karalienės" filmas, o dar geresnė naujiena yra ta, kad šią knygų seriją sudarys ne trys (kaip mums įprasta), bet net keturios dalys! Negaliu atsidžiaugti tokiu autorės sprendimu, nes pabaigusi skaityti "Stiklo Kalaviją" supratau, kad dar yra per daug neatskleistų elementų ir tai sutalpinti į vieną knygą būtų tiesiog nuodėmė.
Puiki 2016 metų pradžia su knyga "Stiklo Kalavijas" pakėlė kartelę itin aukštai. Puikiai žinau, kad po šios knygos kurį laiką negalėsiu atsigauti ir galbūt labai griežtai vertinsiu kitas perskaitytas knygas, bet vis tiek džiaugiuosi galėdama mėgautis skaitymu ir galimybe pasinerti į tokį įspūdingą pasaulį. Tik tokios knygos kaip "Stiklo Kalavijas" įkvepia toliau naršyti knygų pasaulyje ir ieškoti panašių arba net geresnių romanų. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad būsite nustebinti ir pamaloninti - taip, kaip buvau ir aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą