2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Nicola Yoon "Viskas, viskas"

Nesunku pastebėti, kad knygos, susijusios su mirtinomis ligomis ar pasakojančios apie žmones, kurių verta gailėtis, traukia skaitytojus, ypač jaunimą. Kone populiariausia iš tokių temų yra vėžys, apie kurį knygų yra sukurta be galo daug ir skaitytojai pripažįsta, kad ne kartą tokios istorijos privertė nubraukti ašarą. Po daugybės tokių perskaitytų knygų man ėmė kilti klausimas, kodėl žmonės mažiau domisi kitomis baisiomis ligomis sergančiais žmonėmis? Juk pasaulyje yra tūkstančiai ligų apie kurias mes, neišmanantys apie mediciną, nieko nežinome. Samprotauju šia tema, norėdama šiek tiek suteikti užuominų apie ką yra knyga "Viskas, viskas", kuri parodo kiek kitokią ligoto žmogaus būseną. Privalu pabrėžti, jog žinios apie knygos išleidimą Lietuvoje jau kurį laiką sklinda internete.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „viskas viskas knyga“"Viskas, viskas" pasakoja apie aštuoniolikmetę merginą Madeline, kuri visą savo gyvenimą praleido namuose kartu su savo mama. Vos tik Madeline gimė, jos tėtis su merginos broliu žuvo tragiškomis aplinkybėmis ir merginos mama turėjo tik vieną paguodą - savo naujagimę. Deja, likimas nebuvo dosnus ir pagrindinei šio kūrinio veikėjai, nes jai buvo diagnozuota itin reta liga, dėl kurios mergina buvo alergiška visiškai viskam. Gražiausios jaunystės Madeline jaunystės dienos bėgo namuose, pritaikytuose būtent jai.

Madeline išmoko susigyventi su savo liga. Ji net neįsivaizdavo, koks gyvenimas slypi už namų durų, bet nesistengė kelti sau nereikalingų minčių. Ji turėjo galimybę mokytis nuotoliniu būdu, didžiausias jos pomėgis buvo knygos, kuriose ji daugiausiai sužinodavo apie tą tikrą gyvenimą. Sulaukus pilnametystės Madeline ėmė svarstyti, kad gyvenime jai kažko trūko. Kaip tik tuomet į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, o kartu su ja, žmogus, atvėręs Madeline duris į gyvenimą...

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „everything everything book“Liga, aprašyta šiame kūrinyje, yra vaizduojama labai subtiliai ir santūriai. Mažai apie rašoma apie simptomus, labiau atskleidžiamas Madeline bandymas gyventi taip, lyg nieko nebūtų. Mama buvo didžiausias jos ramstis, kuris stebėjo kiekvieną dukters judesį ir stengėsi suteikti kuo daugiau malonumų. Deja, mama nenorėjo, kad dukra priartėtų prie pavojų kupino pasaulio, todėl po ilgų kaimynystėje gyvenančio Olly ir Madeline susirašinėjimų, ji neleido savo dukrai su juo susitikti. Šiam reikalui sutvarkyti autorė Nicola Yoon sukūrė dar vieną veikėją - Carla, kuri buvo Madeline slaugytoja ir draugė. Ši moteris ir padėjo Madeline slapta susitikti su Olly, kai visas kūrinio įdomumas ir prasidėjo. Deja, bet slapstymaisi dažniausiai baigiasi blogai...

Užsiminsiu, kad Madeline su Olly kartu patirs ir išgyvens daugybę akimirkų. Man labai patiko šių veikėjų bendravimas, nes Olly net neparodė gailesčio merginai, jam labiau rūpėjo ją apsaugoti nuo pavojų. Patiko, kad jiems nereikėjo to ypatingo prisipažinimo apie jausmus, kaip būdinga eiliniams paauglių romanams. Jaunuoliai abu tą suprato ir neslėpė, nereikalavo grandiozinių prisipažinimų. Be to, mergina pati jautė savo trauką Olly, bet ji to labai nesureikšmino. Ji tiesiog šmaikštaudama žino, kad tikrai įsimylės vaikinas, bet tai bus katastrofa.  Man patiko, kad Madeline neneigė savo jausmų net pačiai sau, ji jų nesistengė užgniaužti, tiesiog leido įvykiams plaukti pasroviui.

Mane sužavėjo autorės sugebėjimas taip įtraukti į istoriją. Galima sakyti, kad kompozicine puse knyga primena Jerry Spineli "Žvaigždė", nes abejose knygose veiksmas pradžioje vyksta labai ramiai, lėtai, o vėliau įvyksta sprogimas, po kurio prasideda pats įdomumas ir net nepajunti kaip baigi skaityti. Labai suintrigavo kūrinio pabaiga. Jums neatskleidžiau net pusės esminių įvykių, nors patikėkite, visko bus daug. Juk akivaizdu, kad 18 metų namuose praleidusi mergina pradės svajoti apie ištrūkimą į laisvą, ar ne? Kūrinio pabaigoje įvykiai pasisuks visai kita linkme, kurios tikrai neįmanoma nuspėti. Likau sužavėta ir pakerėta.

“You’re not living if you’re not regretting.” Žodžiai, paimti iš knygos, labai puikiai apibūdina visą pagrindinę mintį, kurią norėjo aprašyti autorė.  Kiekvienas žmogus bijo rizikuoti, todėl leidžia nešamas minios savo rutiniškame gyvenime. Tai labai atspindi konservatorišką požiūrį, nors modernioje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai: turint tiek daug literatūrinių pavyzdžių, turėtų būti nesunku apsvarstyti savo gyvenimą ir kažką jame keisti, kad būtų galima teigti, jog tikrai gyveni. Šie žodžiai. Šioms mintims įtvirtinti taip pat rekomenduoju paklausyti ir įsigilinti į OneRepublic dainą "I lived".

Vienintelis knygos trūkumas - visi paveiksliukai, diagramos, tvarkaraščiai ir visa kita, ką įmanoma praleisti. Galbūt tai tik dar labiau intriguotų skaitytojus, kad visgi kažkas naujo, bet iš tikrųjų tai čia tik nereikalingi specialieji efektai. Juk knyga parašyta ne vaikams, kuriems patinka tokios knygos kaip "Prietrankos dienoraštis". Knyga yra skirta rimtomis temomis besidomintiems paaugliams.

Pagaliau galima teigti, kad abu pagrindiniai veikėjai yra subrendę. Dažniausiai knygose paaugliams galima rasti variantų, kai tik vienas kuris nors veikėjas būna patyręs gyvenime, o šį kartą taip buvo abiems. Nesuklyskite, nesakau, kad abu jaunuoliai mąsto ir elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės, bet man patiko veikėjų požiūris į gyvenimą. Ir Olly, ir Madeline turėjo savų problemų, bet jas sprendė pasitelkdami protą, o ne jausmus, kas yra labai būdinga. Didelis pliusas už tai!

Gerai pamąsčius manau, kad knyga sulauktų didelio susidomėjimo ir populiarumo. Pasirinkta tema yra labai netradicinė, o pasiekus antrąją knygos pusę jau sunku suvokti, ko dar nebuvo knygoje ir ko dar galima tikėtis.  Tokios knygos turėtų sulaukti daugiausiai pagyrų, nes esu tikra, kad rašant jas, autoriams, turintiems galvose konkrečius planus, labai sunku neatskleisti įvykių taip, kad būtų įmanoma nuspėti kūrinio pabaigą. Nicolla Yoon tai padaryti pavyko.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Patricia Schroder "Mėtinės padūkėlės"

2015 metais nemažai laiko skyriau knygoms, kurias jau buvau skaičiusi anksčiau, bet panorau tai padaryti dar kartą. Nemažai iš jų buvo mokyklai ir egzaminams rekomenduojamos knygos, nemažai buvo tokių, kurias skaičiau anglų kalba ir panorau įvertinti lietuvišką variantą, ir buvo tokių, kurias tikrai labai ilgą laiką norėjau dar kartą paskaityti. "Mėtinių padūkėlių" serija tiesiogine to žodžio prasme uždominavo 2015 metų pabaigą, nes su mielu noru krimtau šias knygas kone kasdien. Šis serijos aprašymas nebus vienas iš tų, kuriame detaliai analizuojamos serijų dalys. Išsamiai ir apibendrinančiai išdėstysiu savo nuomonę apie visas šias šešias dalis kaip vieną knygų seriją ir jos vertinimą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“"Mėtinės padūkėlės" mano vaikystėje buvo itin svarbi knygų serija, užėmusi didžiulę vietą mano širdyje. Šie šeši romanai man įsiminė iki šiol, iki šiol puikiai pamenu tam tikras neeilines skaitymo aplinkybes ir ką tuo metu galvojau apie kūrinius. 2005 metais Lietuvoje išleistas pirmasis "Mėtinių padūkėlių" romanas pavergė ne tik mano, bet ir visų mano draugių širdis vien tik todėl, kad tai buvo itin tyras, nuotykių ir paaugliškų paslapčių kupinas romanas, kurio istoriją norėjo patirti kiekviena mergaitė.

Pirmoje knygos dalyje "Mėtinės padūkėlės" skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su nuotykių ištroškusiomis geriausiomis draugėmis Emilija, Race ir Lu, bei jų didžiausiais priešais - grafaitėmis bei DŽEMAJUS vaikinais. Pamažu ima ryškėti, jog šiuos bendraamžius siejo tik neapykanta ir konkurencija, bet ir šiltesni jausmai... Taip pat būtent šioje dalyje atsirado dar viena pagrindinė veikėja - ketvirtoji mėtinių padūkėlių narė Malėja. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo ir tęsėsi net šešiuose tęsiniuose...

Knygose įvardijami laikai, kai tikra draugystė, paženklinta kraujo priesaika, vis dar egzistavo ir turėjo neįkainojamą prasmę. Laikai, kai turėti telefoną buvo prabanga, kurios pagrindinės veikėjos neturėjo ir jautė, jog vieni iš jų priešų turėjo pranašumą prieš jas šiuo atžvilgiu. Itin smagūs penktokų nuotykiai net neatitinka jų amžiaus, nes intrigų ir paaugliškų linksmybių buvo apstu kaip pas šešiolikmečius.

Nors visos 4 buvo lyg ir pagrindinės, Malėjos vaidmuo buvo ryškiausias jau nuo pat pirmos dalies: auksaplaukė gražuolė pirmoje dalyje savo įvaizdį susikūrė melagystėmis, antroje dalyje būtent ji buvo objektas, kurio ištikimybę tikrino kitos merginos, trečiojoje dalyje merginoms teko pakovoti dėl Malėjos, kurią mama vertė persikelti į kitą mokyklą. Pamažu pripažinusios savo jausmus DŽEMAJUS vaikinams, ketvirtojoje knygoje merginos nusprendė burtais įtikinti save priešingai, penktojoje dalyje svarbiausias objektas buvo karaokės konkursas, na, o paskutinėje dalyje - Emilijos kaprizai ir pagaliau atsakytas klausimas - kaip baigsis merginų istorija: ar jos ir toliau liks priešės su vaikinais DŽEMAJUS bei grafaitėmis? Galbūt viskas pasisuks kita, skaitytojams palankesne kryptimi? Visa tai sužinosite tik paskaitę visą knygų seriją, kuri, beje, labai įtraukianti, šmaikšti ir užmušanti nuobodulį

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“Skaitydama šią knygų seriją 2015 metais, kai man yra 19-a, galiu pasakyti, kad merginų draugystė iš tolo neprilygsta pavydėtinai ir neišskiriamai svajonių draugystei. Anaiptol. Įžūlioji ir vadovauti mėgstanti Emilija tarsi netinka merginų būryje, nes ji akiplėšiškai nuolatos visoms primena apie savo privilegijas ir pranašumą jų atžvilgiu. Kaip bebūtų, autorė sukūrė prieštaringai vertinamą veikėją tam, kad dar labiau padidintų kontrastą tarp merginų ir paverstų jas itin skirtingomis asmenybės. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad merginų buvo keturios, o DŽEMAJUS vaikinų trys, todėl kivirčai ir pavyduliavimai tiesiog neišvengiami - juk reikia pasidalinti vaikinais, ar ne?

Manau svarbu paminėti, kad autorė Patricia Schroder Lietuvoje yra žinoma dar ir dėl kitų kūrinių: "Geriausia draugė - kvaila višta",  "Princesė Gvendolina", "Antonijos gyvenime sumaištis" ir kitos knygos. Populiari ir lengvu rašyo stiliumi garsėjanti rašytoja nesėdi vietoje, jai nestinga įkvėpimo, nes pažvelgus į jos kūrinių skaičių originalia vokiečių kalba, ima raibuliuoti akys nuo didžiulio romanų pasirinkimo.

Sunku patikėti, kad šešias knygas sudarančią knygų seriją perskaičiau vos per savaitę laiko. Lengvas rašymo stilius, pritaikytas jaunesniai skaitytojų kategorijai, garantuoja įspūdžių kupiną laiką ir gerus prisiminimus, po kurių mergaitės galės nors kuriam laikui atitrūkti nuo socialinių tinklų pasaulio ir sužinoti, kokios ypatingos ir žavios gali būti paaugliškos istorijos apie meilę, pagardintos intrigomis, draugystėmis, paslaptimis ir nuotykiais. Buvo gera prisiminti vaikystę ir tikiuosi, kad susigundysite paskaityti!

2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Jeanne Ryan "Nerve"

Apie romaną "Nerve" sužinojau po tam tikrų paieškų, prasidėjusių po apsilankymo kino teatre. Prieš akis didžiajame ekrane pasirodė efektų ir intrigų kupinas anonsas, kuris man neleido ramiai gyventi iki akimirkos, kol ieškodama internete patvirtinau savo spėjimus - filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo dar 2012 metais. Iš karto kilo klausimas, kodėl tik kino teatre sužinojau apie šio kūrinio ekranizaciją, kai tuo tarpu apie visus filmus, kuriamus pagal itin populiarias knygas paaugliams, sužinau dar gerokai prieš pradedant jų produkciją?
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „nerve book“
Tada aš atsidūriau skaitytojų pamėgtame ir pačios dažnai naudojamame puslapyje Goodreads, kur atrasta knygos anotacija prasidėjo žodžiais "For fans of The Hunger Games", kas manęs tikrai neintrigavo ir dar prieš pradėdama skaityti knygą žinojau, kad bandysiu tai nuneigti, kaip ir su kitomis knygomis, lyginamomis su kultiniu bestseleriu. Bet apie tai vėliau. Dar vienas dalykas, į kurį atsižvelgiu rinkdamasi knygas - reitingavimas, pagal kurį skaitytojai nebuvo labai gailestingi romanui, vidutiniškai sulaukusiam varganas 3.45 žvaigždutes. Nenuostabu, kad rinkdamasi iš tūkstančių knygų anglų kalba prioritetu laikau knygas, kurios turi bent 4 žvaigždutes, bet vėlgi, romaną "Nerve" nusprendžiau paskaityti tik dėl pamatyto filmo anonso, kuris tikrai sudomino.

Viename interviu Jeanne Ryan teigia, jog mintis parašyti pirmąjį romaną "Nerve" kilo stebint dukterėčios naudojimąsi telefonu, kurį ji apibūdintų kaip klaidžiojimo tarp virtualaus ir realaus gyvenimo. Tai rašytoja susiejo su savo įspūdžiais stebint televizijos šou, ypač žmonėmis, kurių gyvenimas priklausė nuo socialinių tinklų, todėl jai šovė į galvą mintis, jog šiuos stebėjimus galima perkelti į knygą. Būtent to ir galite tikėtis, skaitydami šią knygą, nes atsidursite realybėje, kurioje materialūs aspektai ir socialiniai tinklai manipuliuoja žmonių jausmais, priverčiant elgtis taip, kaip niekada nesitikėtum iš savęs.

Romane "Nerve" pasakojama apie paauglę Vee, nuolatos gyvenančią svajonėse apie geresnį gyvenimą ir karjerą mados industrijoje. Savanoriškai dirbdama mokyklos dramos teatro užkulisiuose veikėja suvokia mėgstanti stebėti kitų neįprastus gyvenimus labiau nei savo pačios. Tokiu būdu susipažįstame su virtualios realybės žaidimu Nerve. Tūkstančiai žaidėjų, pasiryžusių pelnyti akimirką šlovės, drąsiai iššoko iš savo komforto zonos, atlikdami organizatorių paskelbtas užduotis. Išaušo diena, kai ir Vee nusprendė surizikuoti ir įrodyti sau pačiai, jog jos gyvenimas yra šio to vertas ir įdomus. Nuo tos akimirkos tarsi iš naujo prasidėjo kūrinys, tarsi iš naujo pažinome pagrindinę veikėją ir leidomės kartu su ja į nekaltus paaugliškus nuotykius.

Kiekvieną kartą stebėdama užduotis atliekančią Vee klausiau savęs "Ar aš tam pasiryžčiau?". Viduryje kavinės apsipilti vandeniu ir garsiai kartoti apie tai, kaip seksualiai jaučiuosi, viešai dainuoti serenadą, apsimesti prostitute bei daug kitų intriguojančių ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojančių užduočių. Iki tam tikros ribos tikrai nemanau, kad būčiau atsisakiusi tokių kvailysčių vien tam, kad pelnyčiau siūlomus trokštamus dalykus ar tiesiog tam, kad smagiai praleisčiau laiką ir turėčiau iš ko pasijuokti vėliau. Bet visuomet yra kabliukas, tiesa? Užduotys darėsi vis beprotiškesnės, prizai vertingesni, intrigų tik daugėjo, o galiausiai žaidimas palietė ir asmeninį Vee gyvenimą...

Vee nebuvo vienintelė svarbi veikėja romane. Kartu su ja aktyviai veikė ir pačio žaidimo organizatorių paskirtas partneris Ian, kuriam mergina neslėpė susižavėjimo nuo pat pirmų akimirkų. Istorijoje svarbų vaidmenį turėjo ir geriausias merginos draugas Tommy, padėjęs nufilmuoti pirmąsias jos užduotis, ne ką mažiau svarbi buvo ir draugė Sydney, kūrinio eigoje patekusi į nemalonią situaciją vėlgi tik žaidimo dėka. Taip sakoma, veikėjų nebuvo per daug, bet kiekvienas iš jų turėjo ypatingai svarbų ir kruopščiai apgalvotą vaidmenį.

Grįžtant prie romano palyginimo su "Bado žaidynėmis", pasikartosiu - panašumų beveik nėra. Čia tas pats, kas lyginti Hario Poterio seriją su Mėtinėmis padūkėlėmis. Vėlgi, tai nebuvo skaitytojų išsakyta mintis, tai buvo neblogai apgalvotas rinkodaristų triukas, kuris padėjo padidinti kūrinio perkamumą. Juk "Bado žaidynėse" buvo visai kita situacija, visai kiti prioritetai nei šiame, itin šiuolaikinį pasaulį pabrėžiančiame romane. Jeigu manęs paklaustų, su kuo aš lyginčiau šį kūrinį, neabejotinai įvardinčiau kiek mažokai susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią Lauren Oliver knygą "Panika", kurią vis dar rekomenduoju paskaityti.

Manau, kad "Nerve" puikiai iliustruojamas šiuolaikinis jaunimas, socialinių tinklų įtaka kasdieniniam gyvenimui ir prioritetams. Galbūt rašydama šią recenziją ir mažai tai akcentuoju, bet socialinis gyvenimas ir privedė veikėjus prie tam tikrų sprendimų, privatumo nebūvimo ir kitų neigiamų aspektų. Man buvo tikrai įdomu ir lengva skaityti romaną, puikiai suprantu, kodėl jį nusprendė ekranizuoti nepaisant visų esminių pokyčių, kurie ryškėja ir filmo anonse. Rekomenduoju paskaityti "Nerve" knygą "Panikos" gerbėjams, "Mūsų ateitis" gerbėjams ir visiems, kuriuos sudomino tas pats filmo anonsas, kuris sudomino ir mane.


2016 m. spalio 7 d., penktadienis

Holly Smale „Geek Girl. Tobulas gyvenimas“

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Geek Girl.Moksliukė" bei "Geek Girl. Netikėlis modelis", šio aprašymo patartina neskaityti

Holly Smale sukurta serija sudrebino paauglių gyvenimus ir pasakojimai apie neįtikėtinus Harietos nuotykius įsiminė ilgam. Trečioji serijos dalis vėl pažers daugybę netikėtumų ir linksmų bei romantikos kupinų nuotykių kartu su visų mylima veikėja penkiolikmete Harieta. Moksliukės serija puikiai tinka dienai, kada užklumpa tinginiukas, nes vienu prisėdimu sukrimsite kūrinį per kelias valandas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „geek girl moksliukė tobulas gyvenimas“Praėjusioje serijos dalyje "Geek Girl. Netikėlis modelis" Harieta persikėlė keliems mėnesiam į tolimąją Japoniją kur jos laukė tarptautinio modelio karjera. Palikusi kūdikio besilaukiančius tėvus bei į užsienį išsiųstą geriausią draugę, išgyvenusi išsiskyrimą su Niku, veikėja patyrė, ką iš tiesų reiškia būti modeliu Japonijoje. Deja, viskas susiklostė taip, kad Japonijoje Harieta patyrė ne vieną išdavystę, ne vieną nuoskaudą keliantį įvykį, todėl nusprendė atsisakyti modelio karjeros, bet vienas geras dalykas kūrinio pabaigoje įvyko - ji susitaikė su Niku.

Trečiojoje serijos dalyje "Moksliukė. Tobulas gyvenimas" Harietos tėvai pranešė netikėtą naujieną - Harietos tėtis gavo darbą Niujorke kur jie persikels mažiausiai šešiems mėnesiams...Visai patiko idėja - persikėlimas iš Anglijos į Ameriką. Tai man priminė visiškai atskirą seriją, nes nepamenu, kad būčiau skaičiusi kažką panašaus, kai ne pirmoje dalyje veikėjai patiria masinius pokyčius, kaip šiuo atveju išsikraustymas. Todėl visai buvau suinteresuota paskaityti ir įvertinti situaciją. Dar geriau buvo tada, kai sužinojau, kad Harietos gyvenimas Niujorke nebus geresnis ir kad mergina klydo įsivaizdavusi, jog gyvens miesto centre esančiame turtuolių dangoraižyje. Realybė nebuvo tokia žavi, o aš kaip tik tuo ir mėgavausi, juk negali ir taip tokia saldžiai romantiška serija būti dar mažiau panaši į realybę.

Nors Harieta ir buvo žinoma kaip moksliukė (ką buvau visai pamiršusi skaitydama šią dalį), mergina nėra labai sumani gyvenimiškose situacijose, kas vėlgi verčia manyti, kad ne visada manymas, jog apsiskaitęs žmogus, siekiantis aukščiausių įvertinimų mokykloje, yra gudresnis nei tas, kuris galbūt mažiau sėdi prie knygų, bet turi logišką mąstymą ir moka išsisukti iš padėties. Dėl šios priežasties manau autorė šiek tiek prasilenkė su realybe ir tas bandymas nenukrypti nuo kūrinio pavadinimo su moksliukės etikete tampa vis labiau nepavykęs ir atrodantis tarsi tai būtų priverstinis bruožas.

Knygos eigoje sužinosite kaip Harietai sekėsi pritapti naujame gyvenime anapus Atlanto, kaip klostysis jos ir Niko santykiai, sužinosite, ar tikrai baigėsi veikėjos modelio karjera. Ši dalis itin kupina paaugliškų dramų, netikėtumų ir įvairių siužeto vingių, todėl tikrai nenuobodžiausite, nors tikrai pripažįstu, kad siužete tikrai buvo neužglaistytų skylių, kurios drumstė ramybę. Kaip ir ankstesnėse dalyse džiaugiausi Holly Smale išsamiais aprašymais. Ji puikiai pavaizdavo modelio gyvenimą pirmose dalyse, puikiai aprašė Japonijos kultūrą, o šį kartą ir garsiausias Niujorko vietas, apie kurias visiems privalu žinoti.

Būtent šioje dalyje Harietai pagaliau sukanka ilgai lauktas šešioliktasis gimtadienis, o kartu su juo atėjo ir mąstymas, jog nuo šiol mergina turi elgtis savarankiškai, lyg suaugusioji. Turėsite progą stebėti, kaip ši mintis ne kartą pakišo koją pagrindinei veikėjai ir kaip sunku jai buvo išlipti iš visų užgriuvusių bėdų. Na, bet nenusiteikite neigiamai, autorė išlaikė išpuoselėtą ir visų pripažintą jaunavišką stilių, leidžiantį nusiteikti itin pozityviai ir mėgautis moksliukės paauglės nuotykiais.

Teigiamai vertinu šią paauglišką seriją skirtą galbūt šiek tiek jaunesniai auditorijai. Manau, kad tokie kūriniai nuspalvina gyvenimą ir parodo, kad Young Adults literatūrą neturi būti vien apie problemas. Kiekvienoje Moksliukės dalyje randu daugybę ir neigiamų aspektų, dažnai klausiu savęs "Kodėl aš ir vėl skaitau šią istoriją?", bet svarbiausia yra tai, kad aš vis grįžtu prie jos, o tai ir yra priežastis, kodėl rekomenduoju šį lengvą ir įtraukiantį romaną.

2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Marieke Nijkam "This is where it ends"

Per 54 minutes mes spėjame pažiūrėti mylimo serialo seriją, spėjame pareiti namo iš mokyklos, spėjame vos įsijungti internetą ir laikas prabėga nepastebimai. Per 54 minutes buvo nužudyti 39 Amerikos valstijos mokiniai. "This is where it ends" yra išgalvota istorija su netikrais veikėjais, bet tiesa, slypinti kūrinyje, primena pasauliui apie Amerikos tragediją, paliečiančią valstybę, nes nuo 2013 metų daugiau nei 200 mokyklų patyrė katastrofą, kurios metu buvo sušaudyti tūkstančiai nekaltų vaikų...

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „this is where it ends book“Nors rašytoja Marieke Nijkamp gimė ir gyvena Olandijoje, jos debiutinis romanas "This is where it ends" paliečia šalį anapus Atlanto vandenyno, Nuo vaikystės save knygų graužike laikanti moteris susidomėjo mokyklų šaudymo tematika ne dėl nuolatos žiniasklaidoje pateikiamų faktų, bet norėdama suprasti, kaip iš tiesų jautėsi žmonės, išgyvenę tokią katastrofą - dėl šios priežasties moters galvoje gimė keturi veikėjai, keturi šio romano pasakotai, kurių lūpomis buvo atskleista ne tik 54 minutes trūkusi istorija, bet ir tai, kas slypėjo kur kas anksčiau.

"This is where it ends" pasakojama apie netikėtai mokslo metų pradžios proga prasidėjusį šaudymą mokykloje. Mokyklos direktorius, tradiciškai sukvietęs visus mokinius ir darbuotoją į salę savo iškilmingai kalbai net nenutuokė, kad po valandos pusė jo kolegų bus negyvi. O viso to kaltininkas nebuvo serijinis žudikas, ar įgudęs profesionalus šaudytojas - tai buvo tos pačios mokyklos mokinys, ilgai planavęs ataką. "Getting out alive is no longer the goal—not dying yet is." - buvo rašoma knygoje po to, kai norėdami pabėgti iš salės mokiniai suprato esą įkalinti joje - visos durys buvo užrakintos ir panikos riksmus pakeitė šūviai.

Kurdama šios knygos aprašymą nusprendžiau neatskleisti faktų apie pagrindinius veikėjus, nors jie, atlikdami pasakotojų vaidmenis, buvo itin svarbūs asmenys ir pačiam šaudytojui. Kūrinio eigoje greitai pajusite artumą šiems paaugliams, rašytoja puikiai atskleidė šeimyniškus ryšius, todėl tik tik kėlė dar didesnį nerimą dėl jų gyvybės. Nors gretai spėjome šiek tiek susipažinti su veikėjais bei susidaryti nuomonę apie juos, romane buvo vis kartojama ta pati eilutė "Tyler is back" net jei nežinome kas tas Tyler, nei kaip jis susijęs su jaunuoliais, tik vėliau paaiškėjo skaudi tiesa.

Skaitydama kūrinį džiaugiausi, kad ne visi pasakotojai buvo įstrigę salėje ir tokiu būdu autorė sukūrė ne uždarą erdvę, skaitytojams leido pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių ir susipažinti su kitų žmonių reakcijomis bei gelbėjimo situacija. Iš tiesų ne kartą pagavau save keliančią klausimus, kodėl būtent taip keistai veikė policija, kodėl neskubėjo įsiveržti į salę ir gelbėti vaikų, kai visą šį reikalą ėmėsi tvarkyti veikėjų, pats lįsdamas į mirtiną pavojų.

Nelaimės kaltininkas Tyler irgi buvo ganėtinai svarbus veikėjas pasakotojams. Jis buvo brolis, buvęs vaikinas, o įdomiausia, kad jo buvusi draugė, likusi už salės ribų, pamatė jo tuščią automobilį ir suprato ne tai, kad jis tikriausiai šaudytojas, o tai, kad jis salėje ir padės visiems išsigelbėti. Tai tuomet ir kyla klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Kas jį privertė elgtis priešingai nei vaikinas, kurį visi įsivaizdavo.

Patiko, kad viena iš veikėjų ėmėsi iniciatyvos gelbėti situaciją, nors buvo atskleista jos asmenybė ir tikrai nebuvo panašu, kad ji būtų viena iš drąsesnių merginų, galbūt kaip tik priešingai. Tokiu būdu nesunku įsivaizduoti, kad šokiruojančiomis aplinkybėmis visi pasikeičia neatpažįstamai, net patys nenutuokdami, jog viduje turi tokių savybių.

Turiu pripažinti, kad šaudymo mokyklose tema mane labai intriguoja. Žiūrėdama serialus jaučiu didžiausią įtampą, kai netikėtai epizodai pasisuka šia kryptimi. Deja, serialuose dažniausiai būna taip, kad vieną seriją iškenčiamas pragaras, o sekančią jau gyvenimas vėl grįžta į vėžes. Todėl džiaugiuosi knygų galia atskleisti gilesnę išgyvenusiųjų pusę, sužinoti kaip jie jautėsi ne tik nelaimės metu, bet ir po visko, nes aktoriai nesugeba "įgarsinti" savo minčių, kai tuo tarpu knygose būtent mintys ir yra labiausiai įtraukiantys aspektai. Vienintelė kita knyga, kurioje taip pat susižavėjusi (net baisu vartoti tokį žodį šiai temai) skaičiau apie panašius įvykius mokykloje buvo Jodi Picoult "Devyniolika minučių", kurią irgi labai rekomenduoju. Būtent minėtoje knygoje vykstantis veiksmas tęsiasi daugiau nei 54 minutes, kur kas daugiau nei savaitę ar dvi, bet joje atskleidžiamos tokio poelgio priežastys, katastrofos eiga bei pasekmės.

Rekomenduoju šį kūrinį anglų kalba visiems, besidomintiems aktualijomis, visiems, trokštantiems įgyti adrenalino jausmą beskaitant kūrinį su tokia galybe baimę keliančių jausmų. Nežinau, galbūt man vienintelei tokios tematikos kūriniai kelia susidomėjimą, o serialuose tokie vaizdai priveda iki drebulio ir ašarų, bet esu tikra, kad tokia aš esu ne viena ir labai kviečiu pasidomėti šaudymu mokyklose nebūtinai skaitant knygas, bet pasirenkant straipsnius, kuriuose būtų pateikiama net ir informacija kaip reikia elgtis tokiais atvejais.

2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

J K Rowling "Harry Potter and the Cursed Child"

Ar kada nors pagalvojote, kad po 2007 metų, kai buvo išleista paskutinioji Hario Poterio serijos dalis "Mirties Relikvijos", dar turėsite kada nors galimybę paskaityti garsiausios istorijos tęsinį? Arba 2011 metais didžiuosiuose ekranuose išvydę knygos ekranizaciją braukėte ašarą su viltimi kada nors sužinoti, kaip susiklostė mylimų veikėjų gyvenimai. Taigi, 2016 metai ypatingi, nes tokia diena išaušo - J K Rowling išleido pjesę apie Hario Poterio tolimesnį gyvenimą.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „harry potter and the cursed child“343 puslapių ilgio knyga buvo aptarinėjama visus metus iki pati jos išleidimo dienos, kuri, beje, sutapo ir su pačios rašytojos gimimo diena. Pati su nekantrumu dalinausi šia žinia apie būsimą knygą, kartu su skaitytojais diskutavome apie tai, jog tai ne mums visiems įprastas romanas, bet spektaklio scenarijus, tad nuo to ir pradėsiu ir pirmiausia nuraminsiu - skaityti tikrai patogu ir įdomu. Į veiksmus suskirstytas kūrinys, nuolatiniai dialogai ir jais perteikiamas veiksmas nesukėlė jokių nepatogumų.

Tikriausiai visiems labai knieti sužinoti, tai kas gi įvyko praėjus 19 metų po visiems puikiai žinomų įvykių. Dar 2007 metais paskaitę "Mirties relikvijas", o 2011 metais pažiūrėję to paties pavadinimo filmą sužinojote, jog po 19 metų Haris Poteris sukūrė šeimą su trim vaikais, iš kurių vienas tapo būtent šios naujausios dalies žvaigžde.

Albas Severas Poteris - jaunesnysis Hario Poterio sūnus, kurio istorija Hogvartso magijos mokykloje buvo prietekstas knygos atsiradimui. Nenoriu atskleisti daug knygos detalių, esminių pokyčių, nes jau tikriausiai girdėjote - 2017 metų pirmoje pusėje knyga pasieks ir lietuviškus knygynus, todėl ir jūs turėsite puikią galimybę apie viską paskaityti patys. Belieka užsiminti apie tai, jog santykiai tarp sūnaus ir tėvo nebus tobuli; berniukas susibičiuliaus su dar vienu nauju veikėju Scorpius, kuris pelnė internautų susižavėjimą; visos istorijos metu nenutils kalbos apie prietaisą, galintį atsukti laiką atgal ir ištaisyti praeities klaidas... Taigi, manau užtenka trijų faktų, kad sukelčiau susidomėjimą, tiesa?

Man patiko ši Hario Poterio dalis, bet kiekvieną kartą kai grįždavau prie jos, man atrodydavo lyg šį kūrinį parašė ne pati J K Rowlings, nors akivaizdu, kad taip nėra. Bandau raminti save teigdama, jog taip galbūt yra dėl to, kad po 2011 metų filmo galutinai atsisveikinau su fantastine serija, su kuria praleidau visą vaikystę ir su kuria užaugau, todėl po nemažos pertraukos atsiradęs kūrinys, šiuo atveju spektaklio scenarijus, sunkiai, bet pamažu rado kelią į mano širdį. Todėl jei pastebėsite, jog patiriate panašius prieštaringus jausmus - manykite, kad susidūrėte su tokia pačia situacija kaip ir aš.

"Harry Potter and the Cursed Child" suteikė galimybę skaitytojams prisiminti ir ankstesnes serijos dalis - viskas vėl dėl minėtojo prietaiso, padedančio grįžti į praeitį. Skaitydami šį aprašymą sustokite minutėlei ir pabandykite pagalvoti, kokią klaidą labiau už viską ištaisyti Haris Poteris, jo šeimos nariai, draugai? Manau aktyviausi fantastinės serijos gerbėjai šiek tiek pagalvoję ras atsakymą į šį klausimą nesunkiai, todėl belieka paskaityti kūrinį ir patvirtinti arba paneigti savo spėjimus.

Internete galima rasti be galo daug diskusijų, susijusių su šiuo kūriniu. Vieni skaitytojai šokinėja iš džiaugsmo už galimybę dar bent trumpam grįžti į mylimą magijos pasaulį, kiti iš dalies gailisi, jog išvis paėmė knygą į rankas, tarsi norėtų patys atsukti laiką atgal ir nepradėti skaityti. Visi susidaro skirtingas nuomones, o tai yra labai normalu, juk ilgos diskusijos apie mylimas knygas visuomet kelia žavesį ir paverčia tas knygas dar įdomesnėmis ir labiau intriguojančiomis.

 Šį aprašymą rašau praėjus savaitei po knygos perskaitymo, bet vis dar negaliu tvirtai pasakyti, ar mano nuomonė apie kūrinį yra labiau teigiama, ar labiau neigiama. Visgi, bet kokiu atveju tikrai nesigailiu lietingų vasaros valandų praleistų su šia knyga ir labai rekomenduoju - nekantrauju sužinoti ir jūsų nuomones.

2016 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Colleen Houck "Tigro kelionė"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Tigro užkerėjimas" bei "Tigro beieškant"

Kaip baigėsi antroji serijos dalis "Tigro beieškant": Na, didžiausi serijos gerbėjai tikriausiai iki šiol pamena savo sudaužytas širdis po didžiojoje knygos dalyje besimezgančio romano tarp Kelsės ir Kišano Renas buvo išlaisvintas nuo Lokešo, bet vaikinas neteko atminties ir prisiminė viską, išskyrus pačią Kelsę... Sudaužytomis širdimis laukėme trečiosios knygos "Tigro kelionė" ir sulaukėme. Taigi, ko galima tikėtis iš šio romano.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „tigro kelione“
Tikriausiai pamenate mano neįprastą antrosios knygos "Tigro beieškant" aprašymą bloge, nes jis išsiskyrė mano itin griežtomis emocijomis - aprašydama knygą įvardijau dalykus, kurie man tikrai labai nepatiko toje knygoje ir gadino visos serijos bendrą įvaizdį. Taip pat tikriausiai primenate, jog ne kartą pabrėžiau savo viltį, jog trečioji knyga išgelbės situaciją ir bent kiek sugrąžins pirmąjį teigiamą įspūdį - pradėdama šį aprašymą nusprendžiau būtent nuo to ir pradėti ir patvirtinti, jog taip, "Tigro kelionė" buvo kur kas geresnis kūrinys nei "Tigro beieškant".

Pirmiausias dalykas apie kurį pagalvojau paskaičiusi visą knygą, buvo tai, jog ji buvo itin pilna nuotykių ir autorė nuolatos keitė siužeto erdves. Sunku patikėti, kad tiek daug dalykų įvyko vienoje knygoje, siekiančioje kone 600 puslapių. Rašytoja Colleen Houck neleido skaitytojams atsikvėpti nė akimirkai - veikėjai nuolatos papuldavo į pavojų, jiems taip pat teko tęsti vaikinų kerų panaikinimą, o ką jau bekalbėti apie nuolatos kintančius Kelsės ir Kišano bei Kelsės ir Reno santykius. Nusiteikite įvykių ir intrigų kupinam nuotykiui su šia knyga ir pasiruoškite patirti viską!

Šioje knygoje man labiausiai patiko indiška - kiniška valentino dienos šventimo versija ir visos tų kultūrų tradicijos. Tai buvo labai žavu, manau net nereikia nieko atskleisti ir patys patirsite tai, ką patyriau aš - geras emocijas. Vienintelis minusas - galėjo to būti dar daugiau.

Pirmose knygose "Tigro užkerėjimas" bei "Tigro beieškant" autorė pabrėžė visai kitokias erdves nei šioje dalyje. Tada dominavo miškų pasaulis, džiunglės ir šiuolaikinis miesto gyvenimas, o šioje dalyje bus viskas susiję su povandeniniu pasauliu. Dar vienas ryškus šios dalies akcentas - drakonai, primenantys vieną Disney filmų "Mulan". Nežinau kodėl prisiminiau būtent šį animacinį filmą, bet jame figūruojantis drakonas visą laiką kirbėjo mano mintyse skaitant būtent šią knygą. Autorė labai puikiai išnaudojo drakonų motyvą, nes tokiu būdu siužetas buvo išpildytas iki didžiausių smulkmenų, skaitytojams neteko nuobodžiauti nė akimirkai. Jeigu grįšime prie egzotiškų vietų, visai viliuosi, jog bent vienoje iš kitų dalių rašytoja atskleis ir Indiško miesto gyvenimą. Juk mes, skaitytojai, retai gauname galimybę įvertinti kitų šalių, išskyrus Europos ir Amerikos, gyvenimą, o Indija būtent ir yra vienas iš tų egzotiškų ir mažai žinomų pasaulio kampelių. Net ir šioje serijoje ne kartą buvo akcentuojama Indiška kultūra, bet aš labai būčiau patenkinta, galėdama giliau pasinerti į Indiško miesto gyvenimą, paskaityti daugiau apie skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų - tai būtų puiki proga bent mintimis nusikelti į tokį puikų pasaulio kraštą.

Dar vienas dalykas, kurį apgalvojau skaitydama šią dalį, buvo rašytojos iškelta problema. Matote, fantastines knygas galima skaitdyti į daugybę skirtingų rūšių. Viena iš jų - visuomeniškumas. Tokios knygos, kaip pavyzdžiui, Divergentė, Bado žaidynės, Delirium, yra žinomos kaip knygos, kuriose veiksmas paliečia visus žmones, t.y. visą visuomenę. O ši knygų serija pabrėžia būtent asmeninius lūkesčius ir norą išgelbėti mylimuosius. Tai tarsi visai kitas mažas pasaulėlis šalia to, kuriame mes gyvename. Nors ponas Kadamas ne kartą minėjo apie prakeiksmo panaikinimo svarbą visai Indijai, iki šiol negaliu rasti nė vieno logiško paaiškinimo, kuris man padėtų suprasti šio veikėjo mintį. Taip pat tokios neitin ryškios, bet vis tiek svarbios detalės, kaip Kelsės išskirtinė galia sukurti liepsnas, nebuvo pilnai paaiškintos ir tikiu, jog nemažai daliai skaitytojų jos irgi kelia daug klausimų.

Tikriausiai visi nekantraujate išgirsti mano nuomonę apie tai, kuris iš brolių man atrodo geresnis variantas Kelsei į poras. Prisipažinsiu, esu žmogus, kuris knygose prioritetą teikia pirmajai meilei, todėl šiuo atveju palaikau Reną, kaip Delirium serijoje palaikiau Lenos ir Alekso porą, kaip Atrankos serijoje nuo pat pradžių vyliausi, jog Amerika liks su Aspenu, taip ir dabar nuoširdžiai vyliuosi ir netgi tikiu, jog Kelsė pabaigoje pasirinks būtent Reną. Net ir šioje knygoje Kelsės santykiai su abiem vaikinais buvo labai komplikuoti, ji nuolatos keitė savo nuomonę ir negalėjo apsispręsti dėl savo jausmų, bet tam tikri išorės veiksmai mums buvo tarsi kelrodžiai, rodantys kelią į merginos pasirinkimą. Kaip sakoma, jausmai ir mintys dažnai būna prieštaringi kūno troškimams, todėl ši situacija nesvetima ir pagrindiniam šio kūrinio personažui.

Vėlgi, kaip jau įprasta rašytojai Colleen Houck, tikriausiai nuspėjote, jog ir "Tigro kelionė" baigsis su itin intriguojančiu epilogu. Būkite labai atidūs skaitydami visą romaną, įsiminkite visas detales ir smulkmenas, nepraleiskite pro akis nė vieno eilutės ir tikrai iš anksto suprasite, kas toliau laukia visų mylimos Kelsės. Nekantrauju paskaityti sekančią dalį ir vėl atskleisti jums savo giliausias mintis. Kartu tęskime kelionę su jau gerai žinomais veikėjais!



2016 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Giedrius Drukteinis "Lyderiai: 50 sėkmės istorijų"

Įvedus Giedriaus Drukteinio pavardę į Google paiešką nesunku rasti puslapių, kur atskleidžiama, jog šis žmogus yra lektorius, konsultantas, žurnalistas bei televizijos laidų vedėjas. Prie visų šių amatų nuo šiol pridėsiu ir rašytojo etiketę, nes tik neseniai sužinojau, jog šis žmogus rašo knygas. Labiausiai mane sudomino būtent knyga apie lyderius ir prekės ženklus - ne veltui ją sukrimtau itin greitai ir esu pasiruošusi pateikti savo rekomendacijas ir įžvalgas jums.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „giedrius drukteinis 50 lyderių“
Knyga su visą esmę apie jos turinį nusakančiu pavadinimu atskleidžia tiesas, slypinčias po garsiausių prekės ženklų logotipais. Man, besidominčiai marketingu ir reklamos subtilybėmis tokie dalykai itin traukia, todėl rinkau kiekvieną įdomesnį faktą, kurį galėčiau panaudoti ateityje. Nepaisant to, jog knygos gale galima rasti ilgiausią naudotos literatūros sąrašą, o puslapiuose pateikti faktai lengvai randami internete, man patiko knygos idėja - glaustai ir aiškiai aprašytos žymių žmonių biografijos kartu su autoriaus įžvalgomis ir taikliais komentarais, kurie neleido pasiklysti tarp datų ir kitų lengvai pamirštamų faktų.

Giedriaus Drukteinio knygoje rašoma: „Pats terminas „prekės ženklas“ (angl. „brand“) yra kilęs iš Amerikos, taip XIX amžiaus Laukiniuose Vakaruose buvo vadinamas įkaitintas žarsteklis, kuriuo tenykščiai kaubojai išdegubdavi gyvulio šone savo inicialus ir taip jį paženklindavo.“ Šiais laikais reklama yra svarbiausia investicija versle, nes tik puikiai sukurtas produkto įvaizdis lems sėkmę - tokį požiūrį turėjo ir knygoje aprašytų prekės ženklų kūrėjai dar 20 amžiaus pradžioje.

50 sėkmės istorijų knygoje pateikiamos biografinių ištraukų principu. Paskaitę sužinosite esminius garsių produktų kūrėjų gyvenimo faktus, apie jų šeimą bei svarbiausia, nuo ko jie pradėjo savo verslą. Kone didžiąją dalį istorijų vienijo keli faktai - dauguma kūrėjų buvo Amerikoje gyvenantys Vokietijos emigrantai, gimę arba 19 amžiaus pabaigoje arba 20 amžiaus pradžioje. Įdomu ir įkvepia žinia, jog beveik visi jie patyrė nesėkmes savo versle, bet tai nesutrukdė jiems bandyti iš naujo ir sukurti tokias imperijas, kokias mes visi šiandien puikiai atpažįstame. Knygoje pateikiamos istorijos taip pat glaudžiai siejamos su istoriniais įvykiais, ypač aktualia Didžiąja ekonomine krize 20 amžiaus pirmojoje pusėje bei abiem pasauliniais karais. Besiruošiantiems istorijos egzaminui tokie kūriniai itin naudingi, nes įdomiai pateikta aktuali informacija pati lenda į galvą ir nereikia jos įsiminti.

Kalbant apie pačius prekės ženklus, aprašytus Giedriaus Drukteinio knygoje, pasirinkau keletą garsesnių ir būtent aktualių jums visiems, todėl atskleisiu šiek tiek faktų, kurie sudomins net ir tuos, kurie galbūt nebus suintriguoti paskaityti visą knygą. Pavyzdžiui, dvi garsiausios sporto prekių kompanijos "Adidas" bei "Puma" buvo sukurtos tos pačios šeimos konkuruojančių brolių. Yra patvirtinta, jog trys "Adidas" juostelės reiškia Olimpinėse žaidynėse minimus žodžiud "citius, altius, fortius", nes pirmieji sportiniai bateliai atiteko būtent šiems sportininkams. 

"Coca Cola" - kone labiausiai atpažįstamas pavadinimas visame pasaulyje buvo sukurtas gydymo principais, kai sužeistas kareivis vietoj morfijaus nusprendė susikurti sirupą nuo skausmo. Iš pradžių šis gėrimas nebuvo pilstomas į butelius (jų rinkoje net nebuvo), todėl gautą sirupą žmonės užpildavo net miesto fontano vandeniu. Aišku, netrukus buvo nuspręsta gėrimą pakuoti į specialaus dizaino butelius. Taip pat vienas įdomesnių faktų buvo tai, jog "Coca Cola" logotipas - tai originalus gėrimo išradėjo braižas, nes pavadinimą jis parašė savo ranka. Dar vienas pasaulyje pripažinimo sulaukęs gėrimas "Pepsi" nuo pat įkūrimo buvo žinomas kaip didžiausias "Coca Cola" konkurentas rinkoje. Dėl šių gėrimų spaudoje paplito terminas "Cola war". Nors Lietuvoje akivaizdus dominuotojas yra "Coca Cola", situacija visame pasaulyje skiriasi ir yra nemažai šalių, kur būtent "Pepsi" yra populiariausias gėrimas. Du rinkos galiūnai konkuruoja tarpusavyje net orientuodamiesi į skirtingą auditoriją: "Coca Cola" prioritetai yra šeima, namai, jaukumas ir patriotiškumas, kai tuo tarpu "Pepsi" reklamoje pabrėžia jaunystę, atostogas ir vakarėlius. Įdomu yra dar ir tai, jog "Pepsi" išradėjas sugalvojo tokį pavadinimą teigdamas, jog gėrimas malšina dispepsiją - skrandžio negalavimus. 

Na ir paskutinis, ketvirtasis šio aprašymo prekės ženklas iš penkiasdešimties, kurį norėčiau apžvelgti, yra "Disney". Kaip teigiama knygoje, jo kūrėjas Walt Disney išgarsėjo sukūręs Peliuką Mikį tik tada, kai filmukuose šis personažas prabilo pačio kūrėjo balsu. Matote, tuometinis kinas buvo nebylus ir tik kalbantis peliukas pramušė visus ledus ir iki šiol yra žinomas kaip vienas garsiausių personažų. Su Walt Disney kompanija į rinką atėjo ir terminas "Prekės ženklo plėtra", nes buvo pradėta pardavinėti atributiką būtent su Mikio atvaizdu: kurpinės, penalai, žaislai ir kt. užkariavo vaikų širdis ir pratuštino tėvų pinigines.

Labai džiaugiuosi netikėtai atrasta knyga. Vietoj to, kad ilgai naršyčiau angliškuose interneto portaluose ieškodama faktų apie tam tikrų prekės ženklų sukūrimą (net nežinia ar teisingą, kai daug kur pateikiama klaidinga informacija), gavau galimybę paskaityti iš karto apie 50 prekės ženklų ir sutaupyti tikrai labai daug valandų. Labai rekomenduoju šią knygą ir jums, esu tikra, kad gerokai praturtinsite savo žinių bagažą bei prisirinksite įdomių faktų, visai kaip ir tie, kuriuos pateikiau jums ir aš. Aišku, turėčiau pabrėžti, kad galbūt šią knygą rekomenduočiau nuo 16 metų, bet tai yra tik dėl to, jog knygoje dominuoja faktai, kurie ne visada labai greitai sudomina jauną žmogų. Taip pat prisimenu save šešiolikos metų ir manau, kad jau tada būčiau atsirinkus na, maždaug 40% tokių pačių faktų, kokius atsirinkau dabar, vien dėl skirtingų prioritetų ir pomėgių - tas pats manau galioja ir jums. Kad ir kaip bebūtų, labai kviečiu paskaityti ir sužinoti reklamos paslaptis, o aš pasistengsiu artimiausiu metu gauti ir kitą rašytojo knygą apie prekės ženklus.

2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Claudia Gray "Ten Thousand Skies Above You"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "A thousand pieces of you", šio aprašymo skaityti nepatartina

"Ten Thousand Skies Above You" - antroji rašytojos Claudia Gray garsiosios fantastinės "Firebird" dalis, sulaukusi tūkstančių teigiamų įvertinimų iš viso pasaulio skaitytojų ir įvertinta kaip viena geriausių Goodreads puslapio knygų paaugliams 2015 metais! Antroji serijos dalis pranoko visus mano iškeltus lūkesčius ir jau dabar skaičiuoju dienas iki trečiosios dalies oficialiaus išleidimo pasauliniu mastu.
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „ten thousand skies above you“
Kas nutiko pirmojoje knygos dalyje: autorė, supažindinusi skaitytojus su knygos pasauliu iš karto įtraukė juos į nesibaigiančių nuotykių kupiną istoriją: siekdama atkeršyti už nužudytą tėvą, Margarita nusprendė ta pačia kaina atsilyginti ir vaikinui Paul, kuris buvo tarsi jų šeimos narys ir kuris buvo pagrindinis įtariamasis - taip prasidėjo vaikino paieškos skirtingose dimensijose. Vienoje dimensijoje Margarita sutiko to meto Paul ir jį pamilo, bet persikėlusi į kitas dimensijas abejojo savo jausmais, galvojo, kad tai jautė būtent tam Paul, o ne visom jo versijom. Kai buvo išsiaiškinta, kad ne Paul nužudė tėvą, o serijos blogietis Conley paspendė spąstus ir pagrobė jį bei paslėpė kitoje dimensijoje. Margarita su ypatingo pakabuko Firebird pagalba sugrąžino netikėtai surastam tėvui atmintį. Kitas merginos draugas ir šeimos narys Theo buvo pasiklydęs mintyse ir užvaldytas Conley, todėl jis būtent prisidėjo prie tų spąstų ir paveiktas narkotikų, vykdė Conley įsakymus ir klaidino Margaritą. Galiausiai tiesa buvo išsiaiškinta ir negana to, Margaritos tėvas rastas gyvas, todėl jie visi kartu grįžo į tikrąją savo dimensiją.

Antrojoje knygos dalyje veiksmas vėl grįžta į skirtingas pasaulio dimensijas. Šį kartą pavojus užklupo abu Margaritos draugus Theo ir Paul. Theo kentėjo nuo narkotikų, kuriais jį nuodijo blogietis Conley Wyatt, o Paul buvo paveiktas blogųjų galių taip, kad prarado savo asmenybę ir atmintį, o norint tai sugrąžinti Margaritai teko paklūsti Conley valiai, vykdyti jo įsakymus ir keliauti po skirtingas dimensijas su tam tikromis užduotimis...

"Ten Thousand Skies Above You" pranoko visus mano lūkesčius. Dažnai pastebiu, kad serijoms, kurias sudaro trys dalys, būdingas ne itin stiprus antrosios dalies išpildymas. Taip tikrai nebuvo, mėgavausi kiekviena akimirka. Šioje dalyje skaitytojai artimiau susipažins su blogiečiu Conley Wyatt. Sakydama artimiau, mintyse prisimenu savo pirmąjį įspūdį: tikriausiai neatkreipiau per daug dėmesio, bet nuoširdžiai galvojau, jog šis vyras bus vidutinio amžiaus žmougs su keistais įpročiais ir troškimais - "Ten Thousand Skies Above You" paneigė šį nusistatymą priešingai, kadangi Conley Wyatt vienaip ar kitaip bus susijęs su Margaritos šeima...

Šioje knygoje dar labiau sustiprėjo mano žinios apie dimensijas ir visą autorės sukurtą pasaulį. Dar kartą akcentuosiu, jog ši knyga nėra susijusi su keliavimu laiku, Margarita, pasiekdama kitą dimensiją, įsikūnija į save kitame pasaulyje: jai niekada nepasikeičia amžius, išvaizda, net šeimos nariai. Mergina tiesiog patenka į skirtingus laikmečius, skirtingus pasaulius, kur viena iš jos versijų gyvena įprastą gyvenimą. "Ten Thousand Skies Above You" man labai patiko dar ir dėl autorės dimensijų pasirinkimų. Autorės sprendimai nebuvo padriki, jie siejosi tarpusavyje ir keliavimas tam tikromis dimensijomis buvo labai apgalvotas ir pagrįstas, todėl kiekvienas puslapis buvo išnaudotas su mintimi ir ne veltui.

Serijos gerbėjai kaip ir aš pripažįsta, jog Margaritos asmenybė šioje dalyje pasikeitė. Manau tai yra neišvengiamas reiškinys kiekvienoje fantastinėje serijoje, kai pagrindiniai veikėjai išgyvena naujus potyrius ir didžiulė našta slegia jų pečius - šiuo atveju Margarita privalėjo išgelbėti draugą Theo ir mylimąjį Paul. Antrosios dalies Margarita man pasirodė tarsi paklydusi savo jausmuose: ji labai dažnai dvejojo dėl savo sprendimų, dėl pasekmių ir svarbiausia dėl jausmų abiems vaikinams, todėl meilės trikampio nebuvo išvengta, nors nemaža jo dalis buvo susijusi su tam tikrų dimensijų aplinkybėmis. Vienas dalykas aiškus - kas laukia trečiojoje serijos dalyje - nežinia.

Dar vienas dalykas, dėl kurio "Ten Thousand Skies Above You" man pasirodė itin išskirtinė visos serijos dalis buvo tai, jog kitaip nei kitos fantastinės trilogijos, ši iš tiesų yra susijusi su pilnamečių gyvenimu. Pagaliau pagrindinei veikėjai nebe 16, o 18 metų, o tai jau iš karto leidžia manyti, kad merginos sprendimai bus rimti ir apgalvoti, bus išvengta to stereotipinio mąstymo, jog šešiolikmečiai knygose elgiasi ir galvoja kaip mažiausiai 25 metų žmonės. Taip pat tęsiant šią mintį, galiu pabrėžti, jog intymumas ir požiūris į tai bus tikrai labai subtilus ir santūrus, nes dažnai pastebėdavau, jog ši tema būdavo sureikšminta visose knygose paaugliams - šioje knygoje ir visoje serijoje to buvo išvengta ir manau, kad tai yra vienas didžiausių pliusų.

Kaip ir minėjau pirmosios knygos aprašyme, "Firebird" serija man pasirodė kur kas geriau išpildyta nei lietuviams geriau pažįstama "Safyrės" trilogija, kurioje dabar įžvelgiu dar daugiau trūkumų, kaip kad padrikas šokinėjimas laiku, be jokių paaiškinimų ar sąsajų. "Firebird" serija visiškai sužlugdė mano nuomonę apie "Safyrę", kurios jau niekam nerekomenduočiau ir daug kartų liepčiau verčiau rinktis šiuo metu mano aprašinėjamą kūrinį. Dar vienas pastebėjimas - būtent "Ten Thousand Skies Above You"  dalis man priminė kiek anksčiau skaitytą ir bloge aprašytą "My Name Is Memory", kurio pagrindinis skiriamasis bruožas buvo reinkarnacija ir nauji gyvenimai su ta pačia siela. Sunku ir dabar pasakyti, kokių panašumų radau tarp šių dviejų kūrinių, bet vėlgi nesunkiai pripažinsiu, kad "Ten Thousand Skies Above You" ir vėl aplenkė minėtąjį kūrinį savo siužeto stiprumu.

Įspūdinga šios dalies pabaiga privertė mane aikčioti ir nuolatos galvoti apie trečiąją knygos dalį. Galiu užsiminti, jog Margaritos pečius užguls dar didesnė atsakomybė ir jeigu iki šiol merginai teko kovoti dėl asmeninės ir šeimos narių gerovės, dabar šis mastas padidės kelis tūkstančius kartų... Galėdama įvertinti jau dvi serijos dalis, galiu užtikrinti, jog autorė naudoja "laiptų" metodą, kai pagrindinis siužetas nuolatos nedideliais tempais kyla, todėl trečioji dalis bus pati netikėčiausia ir svarbiausia ne tik dėl to, jog ji bus paskutinė, bet dar ir dėl to, kad kiti autoriai, kaip ir minėjau, rašo naudodami nepastovumo metodą, kai pirmose dalyse įtraukia savo skaitytojus, antrose vilkina viską specialiai tam, kad trečiojoje dalyje įvyktų didžioji kulminacija.

Labai rekomenduoju šią knygų seriją, nuoširdžiai tikiuosi, kad neskaičiusieji pirmos dalies neskaitė ir šio aprašymo, atskleidžiančio tiek daug ir apie pirmąją, ir apie antrąją dalis. Puiki fantastinė serija, džiaugiuosi, kad nuostabūs knygos viršeliai ir pavadinimai dar kartą neapvylė manęs besirenkant knygą ir dar labiau džiaugiuosi, jog pagaliau radau kūrinį, kurio ieškojau pakankamai ilgai.




2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Jenny Han "P.S. vis dar tave myliu"

Neskaičiusiems pirmojo serijos romano "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau", šio aprašymo skaityti nepatartina

Tikriausiai nesunkiai iš pirmo žvilgsnio atpažįstate šiuo metu aprašinėjamos knygos viršelį, tiesa? Po daugybės mano rekomendacijų paskaityti "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir tų trumpų akimirkų, kai tikrai tikėjausi, jog paskaitysite, galiu pereiti ir prie antrosios dalies, kuri nustebins visus serijos gerbėjus. Juk ne veltui pirmąją dalį įvardijau kaip vieną geriausių knygų, skaitytų 2015 metais.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „p.s. vis dar tave myliu“
Kas įvyko pirmojoje dalyje "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau": Tikriausiai pamenate Laros Džinės parašytus laiškus vaikinams, kuriais ji buvo kurį laiką susižavėjusi - būtent tie laiškai netikėtai atsidūrė vaikinų rankose ir netikėtai pasaulis apvirto aukštyn kojom. Ilgą laiką susižavėjimą sesers vaikinui Džošui slėpusi Lara Džinė ir toliau vengė šio vaikino, kuriam vis dar puoselėjo jausmus, bet  jos gyvenimą grįžo Piteris, su kuriuo Lara Džinė apsimetė bedraugaujanti - taip ir ji, ir Piteris siekė sau naudos. Deja, gyvenimas yra pilnas staigmenų ir Lara Džinė netikėtai pajuto, kad susižavėjo Piteriu ir norėtų su juo rimtų santykių, o jausmai Džošui išblėso. Knygos pabaigoje iki laimingos pabaigos su Piteriu nedaug trūko, bet mokinių ekskursijoje viešai pripažintus jausmus ir karštus bučinius kubile su Piteriu nustelbė visų mokinių pašaipus žvilgsnis - ėmė sklisti kalbos, jog Lara Džinė kubile mylėjosi su Piteriu, nors tai ir nebuvo tiesa. Dėl pažeminimo ir menkos savivertės jausmo Lara Džinė nutolo nuo Piterio, bet jos jausmai išliko tokie patys.

Rašydama aprašymą pirmajai serijos knygai "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" negalėjau atskleisti ryškių Laros Džinės asmenybės pokyčių, kurie atsiskleidė knygos pabaigoje, nes juk logiška manyti, kad niekas nenori sužinoti įvykių iš anksto. Džiaugiuosi galėdama tai padaryti dabar, nes kai ir kiekvieną kartą primenu serijų tolimesnių dalių aprašymus skaityti tik tiems, kurie skaitė ir pirmąsias dalis. Taigi, pirmojoje serijos dalyje Lara Džinė pamažu suvokė, jog ji bijo įsipareigojimų. Tai labai dažnai pasikartojantis bruožas paauglėms, kurios neitin pasitiki savimi, turi asmenybės trūkumų. Lara Džinė su kitų žmonių pagalba suprato, jog ji tarsi norėjo vaikino, bet jai labiau patiko mintis apie tą svajojimą nei realybė, nes kai ji pagaliau gavo šansą tai išpildyti - mergina ilgą laiką turėjo įtikinėti save ir priimti pokyčius.

Antrojoje dalyje "P.S. Vis dar tave myliu" veiksmas tesėsi iš karto nuo tos vietos, kurioje pasibaigė pirmoji dalis - Laros Džinės sprendimo nutolti nuo Piterio. Visų džiaugsmui pranešu tai, ką ir patys sužinosite knygos anotacijoje - šie santykiai buvo atgaivinti visai netrukus ir kiekviena Laros Džinės akimirka praleista su Piteriu atimdavo žadą. Nors romantinei knygai visuomet reikia intrigų, šioje knygoje Henny Han leido skaitytojams pakankamai ilgai mėgautis darniais poros santykiais, bet apie tai šiek tiek vėliau... "P.S. Vis dar tave myliu" dalyje taip pat buvo kur kas ryškiau akcentuojama draugystės tema - autorės pasirinkimas atgaivinti seniai prarastą draugystę buvo labai gerai apgalvotas, nes vėliau, siužetui pakrypus netikėta linkme, epizodai susiję su draugyste buvo labai interaktyvūs ir reikalingi tam, kad skaitytojams nepasidarytų nuobodu - patikėkite, savo dėmesį išlaikysite nuo pradžios iki galo, nes knyga tikrai superinė.

Dar vienas itin rimtas antrosios serijos dalies motyvas - vaizdo įrašas susijęs su tuo pačiu aistringu bučiniu kubile apie kurį skaitytojai jau sužinojo "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" pabaigoje.  Tikriausiai pamenate, jog pirmojoje dalyje Lara Džinė buvo išvadinta nepadoriais žodžiais, nors nieko rimto tarp jos ir Piterio iš tiesų neįvyko - to kartais nepaaiškinsi paaugliams, trokšte trokštantiems dramų. Dėl menkavertės savijautos Lara Džinė atsiribojo nuo Piterio ir, rodės, jog viskas negali būti blogiau. Patikėkit, gali. Nors antrojoje dalyje kone iš karto buvo atgaivinta draugystė ir šįkart tikra, mokykloje ir internetinėje erdvėje pasklido vaizdo įrašas vaizduojantis būtent kubilo sceną. Šis įrašas buvo labai svarbus objektas viso kūrinio metu, ne kartą buvo kalbama apie jo grėsmę ir Laros Džinės ateičiai, todėl drįstu manyti, kad šiuo kūriniu autorė norėjo pamokyti paauglius atsargiai elgtis su moderniomis technologijomis, nes tai, kas yra paviešinta internete, niekada nebus ištrinta net jei ir sugebėsite paslėpti nuo publikos akių.

Jenny Han ir jos serija priminė man kodėl taip mėgstu Contemporary romance žanrą. Kam gali nepatikti paaugliška istorija apie merginą, kuri buvo nepasitikinti savimi, priklausė nepopuliariųjų tarpui, bet kuria žavėjosi vaikinai ir ne bet kokie - juk vienas iš tokių buvo kone populiariausias mokyklos vaikinas, kuris ne tik įrodė esąs pagarbus ir ištikimas romantikas, bet ir nuostabus vaikinas Larai Džinei.  Įdomu buvo tai, kad viso kūrinio metu pasigedau Džošo - jo tarsi nebūta, nors pirmoje dalyje jis atliko kone svarbiausią vaidmenį ir mums, skaitytojams teikė daugiausiai vilčių. Autorė neištrynė šio personažo, bet jis tapo antraeilis ir gerokai nustumtas į šalį.

Labai retai romantinėse knygose rašytojai leidžia pasimėgauti puikiai besivystančiais įsimylėjelių santykiais. Jeigu atkreipsite dėmesį, dažniausiai knygos būna dviejų rūšių: tos, kuriose vaikinas ir mergina pripažįsta savo jausmus arba galiausiai gali būti kartu knygos pabaigoje, arba tos knygos, kurių pirmuosiuose skyriuose pripažįstamas susižavėjimas, gal net draugystė, bet arba dėl kažkokio įvykio, barnio ar nepasitikėjimo savimi vienas iš veikėjų nutraukia santykius ir tik knygos pabaigoje jie vėl būna užmezgami iš naujo. Rašytojai mėgsta paerzinti savo skaitytojus - tai ne paslaptis, bet tai užveda paauglius ir dėl to autoriai neatsisako tokių strategijų. "P.S. Vis dar tave myliu" man pasirodė tokia, kuri nepatenka į šias dvi kategorijas - ji tarsi autsaiderė gerąja prasme. Stiprėjantys Laros Džinės jausmai Piteriui ir jų nuoširdi draugystė dominavo kūrinio metu ir gerėjausi tokiais santykiais, bet tuo pačiu jau buvau nuteikusi save pasiruošti kažkokiems pokyčiams - juk toks malonumas negali tęstis viso kūrinio metu, ar ne? Taip ir atsitiko - įsimylėjelių kelyje atsidūrė dar vienas vaikinas Džonas, gavęs meilės laišką ir Laros Džinės bei Piterio pirmoji mergina Ženevjeva...

"You have to let yourself be fully present in every moment. Just be awake for it, do you know what I mean? Go all in and wring every last drop out of the experience"
Pasirinkdama šią citatą, norėjau pabrėžti, jog svarbiausia yra nepamiršti, jog paauglystė yra kvailystė. Nebijokite klysti, nebijokite pasinerti į nuotykius, dėl kurių itin dvejojate, priimkite spontaniškus sprendimus ir elkitės ne taip, lyg vėliau gailėtumės dėl praeityje padarytų klaidų, bet taip, kad vėliau netektų gailėtis dėl to, ko nepadarėte ar bent jau nepabandėte. Man labai patiko daugybė šios dalies ir pirmosios knygos minčių - jos buvo labai gyvenimiškos, labai artimos kiekvienam žmogui. Jaučiausi taip tarsi autorė Jenny Han būtų susisteminusi man aktualias mintis taip, kaip man to nepavykdavo padaryti dėl minčių kratinio, stūksančio mano galvoje.

Knygos eigoje būtent ir sužinosite, kaip vystysis romantiški santykiai tarp Laros Džinės ir Piterio, kaip jiems pavyks įveikti likimo pažertus iššūkius bei svarbiausia, sužinosite, ar visgi jie įveiks visas negandas ir liks kartu, ar naujai besikuriantys meilės trikampiai išardys šiuos santykius, kurie mums, skaitytojams, atrodo tarsi tobuli. Nepaisant visko, "P.S. Vis dar tave myliu" pabaiga buvo labai tinkama šiam kūriniui. Jenny Han geriau ir nebūtų to pavaizdavusi. Viskas buvo labai švelnu ir tyra, pagaliau ir mano išsvajotoji veikėjų lemtis įvyko, nes prisimenant mano begalinį troškimą "Atrankos" serijai pasibaigti Amerikai ir Aspenui likus drauge - tenka pripažinti, kad ne itin dažnai mano norai būna įgyvendinami... Neatskleisiu tikrai kaip viskas baigsis, tikriausiai supratote iš šio aprašymo, kad verta tikėtis visko. Tikrai taip.

Mano bendra nuomonė apie dviejų dalių seriją yra itin teigiama. Prieš paimdama į rankas "P.S. Vis dar tave myliu", dar kartą perskaičiau ir "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir nenustebčiau, jei tolimesnėje ateityje dar kartą norėčiau į rankas vėl paimti abi šias knygas, sukeliančias tokius teigiamus jausmus apie paauglišką meilę. Kaip ir minėjau, Contemporary Romance žanras mane itin žavi ir kol kas šis kūrinys, mano manymu, karaliauja tarp visų skaitytų romantinių knygų. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad tarptautinės leidyklos ir toliau džiugins skaitytojus tokiais puikiais leidimais, o svarbiausia, kad Lietuvoje irgi turėsime galimybę "paragauti" tokių gėrybių.

2016 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Becca Fitzpatrick "Dangerous lies"

Praėjo daugiau nei metai laiko nuo dienos, kai su didžiuliu pasimėgavimu pabaigiau įtampos kupiną romaną "Plikledis". Net ir šiomis dienomis sulaukiu skaitytojų prašymų parekomenduoti tokių stiprių knygų kaip minėtoji, taip pat šis kūrinys yra vienas iš dažnai rekomenduojamų paskaityti. Ta pati autorė, Becca Fitzpatrick parašė dar vieną kraują stingdantį romaną "Dangerous lies" ir labai nekantrauju pasidalinti savo emocijomis, kurios užplūdo skaitant šią knygą.

Romane "Dangerous lies" pasakojama apie paauglę Estella ir jos sunkų gyvenimą Filadelfijos valstijoje, JAV. Matote, mergina užaugo gyvendama nuolatinėje įtampoje - tėvas buvo palikęs šeimą, o mama nuolatos vartojo narkotikus ir kėlė grėsmę dukrai bei net jos gyvybei. Taip taip, kūrinys būtent ir prasideda nuo akimirkos, kai mes, skaitytojai, sužinome apie netikėtai į mirtiną pavojų patekusią Estella, kuri dėl motinos kaltės buvo atskirta nuo mylimojo ir pateko į liudytojų apsaugos programą, kas reiškė, jog Estellai buvo sukurta nauja tapatybė Stelos vardu bei teko persikelti į visiškai nežinomą Amerikos kampely gyventi kartu su naująja globėja...

Kūrinyje paliečiamos itin aktualios ir reikšmingos jaunam žmogui temos: narkotikai, sunkūs šeimos santykiai, savarankiško gyvenimo paslaptys bei daugybė kitų. Dažnai romanai paaugliams atrodo tarsi perpildyti tokių aspektų, bet Becca Fitzpatrick meistriškai gvildeno šias temas ir dar kartą įrodė savo skaitytojams puikų rašytojos talentą, priverčiantį skaitytojus aikčioti nuo pateiktų įvykių.

Pradėjusi naująjį savo gyvenimą Stelos vardu, mergina jautėsi itin vieniša ir tuo pačiu agresyvi aplinkiniams. Visai kaip mažas šunytis, ką tik atskirtas nuo mamos. Iš tiesų juk taip ir buvo. Persikėlusi į mažą miestelį, kur naujoji globėja, buvusi policijos pareigūnė, įvedė griežtas gyvenimo taisykles ir tokiu būdu sudrumstė savarankišką ir nepriklausomą Stelos gyvenimą. Carmina, Stelos globėja, nebuvo nemaloni moteris. Anaiptol, rašytoja puikiai sugebėjo perteikti rūpestingos ir atkaklios moters charakterį, puikiai įsivaizdavau net kaip ji turėtų atrodyti.

Veikėjų šiame romane nebuvo labai daug. Pagrindinėje siužeto linijoje dominavo Carmina, Stela bei tarsi į ausį visada kvėpuojantys Stelos mama ir blogietis narkotikų prekeivis, dėl kurio Stelai ir teko pabėgti. Taip pat susipažinsite su keliais miestelio gyventojais, bet jie nebus itin reikšmingi ir rašytoja neplėtos jų paveikslų. Gal tai gali pasirodyti monotoniška, bet aš likau patenkinta kūrinio išpildymu ir visi veikėjai buvo savo vietose. Atskirai norėčiau išskirti vietinį paauglį Trigger, kuris nuo pat romano pradžios kėlė grėsmę Stelai ir drumstė ramybę. Knygoje rasite ne vieną epizodą, kurio metu rašytojos stilius primins ir ankstesnįjį jos kūrinį "Plikledis", o tai leidžia numanyti, kad gero neverta tikėtis...

Dar vienam veikėjui norėčiau išskirti net visą pastraipą. Tai buvo kaimynystėje gyvenantis Chet. Jaunuolis, netekęs tėvų, išlaikė keliais metais jaunesnį brolį ir puoselėjo viltis kada nors perkopti į geresnį gyvenimą. Kai po vaikino kojomis pasimaišė Stela, iš karto supratau, kad tarp šių veikėjų užsimegs ryšys. Negaliu atskleisti, ar taip iš tiesų buvo, nes visgi norėčiau priminti, kad mergina turėjo mylimą ir jos laukiantį vaikiną Filadelfijoje, bet turiu pripažinti, kad širdžiai mielų akimirkų tikrai sulauksite.

Kūrinio eigoje merginos laukia sunkūs išbandymai. Net jei kurį laiką pasirodys, jog į Stelos gyvenimą grįžo ramybė, būkite budrūs - juk mergina slapstėsi nuo jos ieškančio nusikaltėlio, taip pat nuolatos rūpinosi į ypatingas aplinkybes patekusios mamos būkle. Ką bekalbėti ir apie ramiai gyventi neleidžiantį Trigger ir apskritai apie jos bandymą pritapti su nauja tapatybe...

Kalbant apie kūrinio pavadinimą, manau, kad "Dangerous lies" puikiai nusako romano esmę, kurią trumpai galiu pakomentuoti. Matote, tokiomis aplinkybėmis gyvenanti Stela privalėjo meluoti visiems vardan savo pačios saugumo. Ji žinojo, kad tokiu būdu niekada nesijaus sava, jog nesusiras artimų žmonių, nes jos padėtis reiškė melu grįstą tapatybę ir įvaizdį, kuriuo visi gyveno. Niekas nepažinojo tikrosios Stelos, bet jie to ir negalėjo padaryti, todėl su kiekvienu melu, net ir menkiausiu pasakojimu mergina vis grimzdo giliau į nežinią.

Rekomenduoju šį romaną visiems "Plikledžio" gerbėjams, spėjusiems įsitikinti nepriekaištingu Becca Fitzpatrick rašymo stiliumi. Puikus romanas, itin greit perskaičiau ir labai rekomenduoju tai padaryti ir jums visiems, esu tikra, kad nenusivilsite.
Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?
Taip
Ne
Sage Quotes

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Zoe Sugg "Interneto Mergaitė. Koncertinis turas"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Interneto Mergaitė", šio aprašymo skaityti nepatartina

Perskaičiusi "Interneto mergaitė. Koncertinis turas" ilgai svarsčiau, ar verta rašyti aprašymą šiai knygai, galbūt savo mintis trumpai apžvelgti Facebook puslapyje, tam skirtame albume, bet nepaisant visko, nusprendžiau visgi suteikti jums galimybę sužinoti mano pilnesnę nuomonę ir atskleisiu dalykus, kurie man patiko.

Pirmojoje serijos dalyje pagrindinė veikėja penkiolikmetė Penė, kartu su šeima gyvenanti Anglijoje, netikėtai atsidūrė anapus Atlanto, kur sutiko paauglių numylėtinį dainininką Nojų. Po įsiliepsnojusia romantika kvepiančių atostogų mergina sužinojo tiesą apie Nojaus žinomumą. Blogiausia buvo ne tai, bet faktas, kad vaikinas buvo įsipareigojęs kitai merginai, nors vėliau paaiškėjo, jog šie santykiai buvo surežisuoti. Dar vienas smūgis Penės gyvenime - jos didžiausio pomėgio, blogo rašymo pasislėpus Girl Online slapyvardžiu, demaskavimas, po kurio mergina pasižadėjo niekada neberašyti blogo viešai. Ar taip ir bus?

Garsiosios vlogerės debiutinis kūrinys "Interneto mergaitė" buvo itin sėkmingas - kartu su redaktore Amy Alward sukurto romano egzemplioriai buvo parduodami žaibo greičiu, internete ėmė sklisti kalbos, kad knyga siekia ir Hario Poterio pardavimus. Taigi, po 5 mėnesių po pirmosios knygos išleidimo, gerbėjai nespėjo pamiršti istorijos, nes sulaukė antrosios dalies - "Interneto mergaitė. Koncertinis turas".

Antrojoje serijos dalis  "Interneto Mergaitė. Koncertinis turas"prasidėjo veikėjos egzaminais, po kurių jos laukė turas po Europą kartu su mylimuoju Nojumi. Beprotiškas laukimas savaičių, leidžiamų romantiškiausiuose žemyno miestuose kartu su vaikinu, kurio nematė ištisus du mėnesius, buvo ilgai lauktas svajonės išsipildymas, todėl vos tik prasidėjus turui ir visiems netikėtumams, Penė vis daugiau laiko leidžia viena, svarstydama apie asmeninius prioritetus...
Supratusi, kad knygoje kartosis pažįstama situacija, kai mergina negauna pakankamai dėmesio iš savo įžymaus vaikino, šiek tiek nusivyliau, nes nelabai norėjau skaityti apie tipinį filmo siužetą. Gan greitai veiksmo kryptis pasikeitė ir buvo ryškiai atskleista kita kūrinio mintis - nepaisant aplinkybių, niekada neleisk antrai pusei užgožti tavęs ir tavo siekių. Iš tiesų manau, kad tai labai aktualu visiems, net jei tavo vaikinas ar mergina nėra superžvaigždės. Dažnai santykiai porose būna pagrįsti vieno aukojimusi, bet mano manymu, abi pusės turi prisitaikyti prie norų ir tokiu būdu ieškoti kompromiso. Todėl vos tik Penė pasijautė lyg jos svajonės nebetenka reikšmės, lyg ji praranda savo identitetą, supratau, kad tai velniškai geras autorės pastebėjimas šių laikų paaugliams.

Pamenu, prieš keletą metų viename anglų kalbos vadovėlyje radau posakį "Famous for being famous" - iki šiol negaliu jo išmesti iš savo galvos, nes jis pasako tiek daug tiesos. Penė šioje knygoje irgi buvo atsidūrusi tokioje situacijoje - ji buvo garsi ir atpažįstama ne dėl savo talentų, bet dėl to, kad buvo garsenybės mergina. Didžiausias merginos pomėgis - šį kartą privačiai rašomas blogas nenukentėjo, bet kitas hobis - fotografija - buvo nustumtas į kampą. O juk būtent dėl šių dviejų dalykų mergina ir jautėsi pilnavertė. Būdama nuolatos uždaryta viešbutyje Penė negalėjo realizuoti savęs, kas labai svarbu tokio amžiaus paauglei.

Knygos eigoje autorė pažers ne vieną netikėtą siurprizą, kuris vis atitolins įsimylėjelius vieną nuo kito. Dėl pamesto Penės telefono atsiradęs persekiotojas su grasinimais paviešinti jos gyvenimą, nesantaikos žiežirbas laidantis geriausias Nojaus draugas, nuolatinis keliavimas ir negalėjimas pasimėgauti mylimojo draugija gražiausiuose miestose itin slėgė Penę ir pamatysite, kuo visa tai baigsis.

Manau, kad pirmoji serijos dalis man patiko kur kas labiau nei ši, kuri priminė vieną iš tų paauglių parašytų istorijų apie merginas, įsimylėjusias žvaigždes. Tai tikrai nėra labai profesionalus ar išskirtinis kūrinys, nepaisant to, kad man vis tiek kažkiek patiko keletas jo idėjų, dėl kurių ir nusprendžiau parašyti ištisą apžvalgą romanui. Zoe Sugg sukurta veikėja yra visų paauglių prototipas: juk visos paauglės yra svajotojos, romantiškos būtybės, besistengiančios atrasti savo gyvenimo pašaukimus. Kad ir kaip bebūtų, vis tiek rekomenduoju šį romaną, manau jis tikrai paliks įspūdį ir leis pasinerti į vasariškus nuotykius Europos šalyse. Laukiame tęsinio!

2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Colleen Houck "Tigro beieškant"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Tigro užkerėjimas" šio aprašymo skaityti nepatartina

Po ilgų rekomendacijos žinučių šiais metais pasiryžau pagaliau paskaityti lietuvių išgirtą "Tigro užkerėjimo" seriją ir dabar jau pabaigiau 4 dalis, nors jūs aprašymų bloge sulauksite maždaug po vieną kas 1-2 mėnesius. Taigi, mažiau nereikalingų plepalų ir pereikime prie esminių dalykų, ko visi ir laukiate - mano nuomonės apie antrąją dalį.

Kas įvyko pirmojoje dalyje "Tigro užkerėjimas":
Tikriausiai pamenate, jog laikinai cirke įsidarbinusi Kelsė artimiau susibendravo ne su kuo kitu, bet su tigru, kurį visai netrukus nupirko ir buvo nuspręsta su Kelsės pagalba tigrą grąžinti atgal į Indiją. Kelionės metu Kelsė sužinojo, jog tigras iš tikrųjų buvo vaikinas vardu Renas, kuris kelis šimtmečius buvo įkalintas tigro kūne. Paslaptingų aplinkybių dėka būtent Kelsės atsiradimas vaikino - tigro gyvenime lėmė tokius pokyčius, kad Renas galėjo 24 minutes per parą atgauti tikrąjį žmogaus pavidalą. Galiausiai jie kartu pasinėrė į nuotykius, padėsiančius panaikinti prakeiksmą, Kelsė taip pat susipažino su iki tol blogiečiu laikytu Reno broliu, kuris irgi buvo įkalintas tigro kailyje. Kūrinio pabaigoje viena dalis prakeiksmo buvo panaikinta, Renas ir jo brolis jau galėjo po 6 valandas per parą atvirsti į žmogų. Taip pat kūrinio eigoje Kelsė pajuto nesustabdomą trauką Renui ir jiedu neoficialiai tapo pora, bet mergina ėmė dvejoti ir visgi dėl nepasitikėjimo savimi kūrinio pabaigoje ji nutraukė šiuos santykius, ir pabėgusi nuo mylimojo grįžo atgal į Ameriką...

Kadangi aprašinėdama antrąją dalį galiu atskleisti savo nuomonę apie svarbiausius "Tigro užkerėjimo" pabaigos įvykius, pasinaudosiu šia galimybe tai padaryti. Man asmeniškai Kelsės grįžimas atgal į Ameriką, tas vadinamasis pabėgimas nuo tikrosios meilės, tikrai nepatiko ir net priminė visiems puikiai žinomą romaną "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", kai pagrindinė veikėja pabėgo nuo Kristijano Grėjaus pačio pirmo romano pabaigoje, o antrojoje jiedu kone iš karto vėl buvo drauge. Taip nutiko ir "Tigro beieškant", nes akivaizdu, kad 6 dalių serija nebus vien apie Kelsę be jos vaikino tigro.

"Tigro beieškant" dalį labai lengva suskirstyti į tris atskiras dalis, kurios visiškai skyrėsi viena nuo kitos, todėl pagal tai būtent ir analizuosiu šį kūrinį šiame aprašyme.

1 dalis

Knygos pradžioje Colleen Houck leidžia kiek pasikankinti savo skaitytojams, jos sukurtas personažas bando susikurti naują gyvenimą Amerikoje studijuojant universitete, susitikinėjant su kitais vaikinais. Tokių buvo ne vienas ir ne du, todėl pasijaučiau kiek nejaukiai, nes buvo praėję tiek nedaug laiko, o Kelsė jau norėjo susirasti sau paguodą kito vaikino glėbyje. Toks jausmas, kad autorė neteisingai pabrėžė stereotipinį požiūrį apie išsiskyrusias merginas, jog jos iš karto puola į kito vaikino glėbį. Visiška netiesa ir tiesą sakant pykstu dėl to ant autorės. Kitas blogas pasirinkimas, kuris užsitęsė kone pusę šio romano - nereikalingas meilės trikampis tarp Kelsės, netikėtai į Ameriką atvykusio Reno ir nekalto vaikino iš universiteto, vardu Li. Kelsė visą laiką pripažino sau pačiai, jog myli Reną, troško su juo susitikti ir susitaikyti, bet kai tai įvyko, ji jau bendravo su universiteto draugu ir tarp šių vaikinų įvyko varžytuvės, kurias, savaime suprantama, laimėjo Renas. Vėlgi nereikalinga romano dalis, juk skaitytojų laukia net 6 romanai, ne veltui numanau, kad istorija bus labai ištempta ir tokie nereikalingi epizodai pasikartos kur kas dažniau.

2 dalis 
Antroje knygos dalyje, kaip ir atskleidžia anotacija, įvyksta permainos.  Netikėtai į Ameriką atvyksta ir Reno brolis Kišanas, bet tuo pačiu metu jaunuoliai išsiaiškina, jog pagrindinis jų priešas, įkalinęs juos tigro kailiuose ir siekiantis susigrąžinti prarastus amuletus, surado Kelsę, kurią visi bandė nuslėpti. Dėl šios priežasties įvyko lemtingas susidūrimas, kurio metu viskas apsivertė aukštyn kojomis - Kelsė su Kišanu atsidūrė Indijoje, o Renas liko Amerikoje įkalintas pas priešus. Nepasakosiu smulkiai kas atsitiko, ar ką ilgą laiką Kišanas su Kelse veikė Indijoje, bet atskleisiu, jog jiedu tęsė Kelsės ir Reno pradėtą darbą ir bandė panaikinti vieną prakeiksmo dalį, kad vaikinai atgautų tikrąją žmogiškąją būtį. Šis nuotykis bus itin susijęs ir su Renu, bet įdomumo dėlei toliau nutylėsiu viską. Man patiko fantastikos elementai šio nuotykio metu, tikrai įsivaizdavau, kad Indijos kultūrą atskleidžiantis kūrinys nenuklys nuo mitologinių Indijos pasaulių, bet būtent taip ir atsitiko, skaitytojai bus perkelti į skirtingo pobūdžio pasaulius, primenančius vaikystę ir pasakas prieš miegą.

3 dalis
Ne tik dėl minėtosios nereikalingos pirmos dalies, bet ir dėl kūrinio eigoje dominuojančio meilės trikampio tarp Kišano, Kelsės ir įkalinto Reno mano nuomonė apie šią knygą yra ganėtinai kritiška. Juk tikriausiai ir taip akivaizdu, kad šioje dalyje didžiają dalį laiko Kelsė praleis su Kišanu, todėl manau ir patys nuspėjote apie užsimezgusius jausmus, apie kuriuos Kišanas jau pripažino pirmojoje dalyje "Tigro užkerėjimas". Problema buvo ta, kad šis trikampis toks nereikalingas šioje dalyje, kad net norėjau greičiau pabaigti kūrinį. Kiekvieną kartą Kišanui žengus žingsnį arčiau Kelsės, mergina primindavo jam apie savo jausmus ir meilę Renui, bet jaunesnysis brolis jos ne tik, kad neklausė, bet ir drįso ne kartą pavogti iš jos bučinį. O blogiausia buvo tai, kad pamažu Kelsė pajuto, kad galbūt irgi turi jausmų Kišanui ir ėmė klausti savęs, kas būtų buvę, jei pirmiausia ji būtų sutikusi ne Reną, o Kišaną. Tiesą sakant man buvo gaila už tūkstančių kilometrų įkalinto Reno, kuris net nenutuokė, kas vyko už jo nugaros. Galbūt ir nepaisyčiau tos išdavystės, bet ji buvo visiškai nereikalinga, toks jausmas, kad Kelsė dažnai net pamiršdavo savo tikrąjį mylimąjį ir mėgavosi jaunesniojo brolio kompanija... Prisimenant kitus kūrinius, kuriuose neišvengta meilės trikampių, autoriai profesionaliau išnaudodavo šį aspektą. Pavyzdžiui, Lauren Oliver savo trilogijoje "Delirium" antroje dalyje supažindino savo pagrindinę veikėją su nauju vaikinu ir tarp judviejų užsimezgė jausmais, bet tik dėl to, jog mergina žinojo, kad jos tikrasis mylimasis žuvo dar pirmojoje knygos dalyje. Tokia priežastis yra pateisinama, bet "Tigro beieškant" trikampis, kaip ir visa antra dalis, mano manymu, buvo labai nereikalinga.

Net jeigu komentuodama apie trečiąją dalį turėčiau papasakoti ir apie knygos pabaigą, to negaliu padaryti dėl savaime suprantamų priežasčių. Teks palaukti "Tigro kelionė" aprašymo ir ten išsamiai papasakosiu savo nuomonę apie šios knygos pabaigą. Tiesą sakant, ji buvo geresnė nei tikėjausi, skaitytojai nežinau ar bus labai patenkinti tuo, ar ne - nespėjau susidaryti nuomonės apie veikėjus, kuriuos mėgstate labiau nei kitus. Tuo pačiu nepateisinsiu daugybės nusivylimų, kuriuos patyriau skaitydama šią knygą, nes juk negali epilogai būti intriguojantys ir įdomūs, verčiantys skubėt skaityti sekančias dalis, kai tuo tarpu tiek šimtai puslapių būna nieko verti.

Deja, visgi tenka pripažinti, jog ši dalis "Tigro beieškant" nuvylė mane gerokai nei tikėjausi - dėl šios priežasties mano nuomonė apie visą seriją nukentėjo, bet vis tiek tikiuosi, kad tolimesnės dalys išgelbės serijos reputaciją. Tikiu, kad skaitytojų nuomonė bus visiškai kitokia nei mano, bet manau, kad kartais nuoširdūs mano pastebėjimai ir komentarai jus domina. Nepaisant visko, turiu dar kartą priminti, kad knyga nebuvo bloga, ji tik sukėlė daugybę prieštaringų nuomonių, o tai ir sukelia diskusijas, lemia knygos populiarumą. Jeigu knyga būtų man nepatikusi arba nesudominusi, šio aprašymo čia net nebūtų, vadinasi šiokį tokį įspūdį kūrinys paliko, todėl optimistiškai žiūrėkime į ateitį ir laukiame kitų dalių!

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Margaret Mitchell "Vėjo nublokšti II"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Vėjo nublokšti" šio aprašymo skaityti nepatartina

Pirmają garsiosios Margaret Mitchell knygą "Vėjo nublokšti" perskaičiau tą vasarą, kai užsimaniau skirti daugiau dėmesio klasikai ir laiko patikrintiems kūriniams. Tarp jų buvo tokios knygos kaip "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Nežudyk Strazdo Giesmininko", "Trys Draugai" ir kitos knygos. Jaučiuosi taip, lyg toji vasara būtų buvusi taip seniai, na ne veltui aprašymų archyvas primena, jog šias knygas skaičiau dar 2013 metais!

"Vėjo nublokšti" buvo labai giliai širdyje įstrigęs kūrinys, bet šia klasika būtent ir užbaigiau 2013 metų vasarą, prasidėjo nauji darbai ir visai iš atminties išnyko noras paskaityti tęsinį. Taip ir bėgo metai, o mano planuose antroji dalis vis būdavo nustumta į priekį, todėl niekaip negalėjau jos paimti į rankas, tiesiog fiziškai neturėjau tam laiko ir galbūt šiek tiek net noro. Dabar, 2016 metams prasidėjus, negalėjau atsispirti pagundai paskaityti romano tęsinį ir sužinoti, kaip sekėsi pagrindinei veikėjai Skarlet.

Dar viena priežastis, dėl kurios taip ilgai vengiau skaityti "Vėjo Nublokšti II" yra tai, jog pabaigusi pirmąjį romaną radau ne vieną komentarą apie tai, kaip tęsinio pabaiga nuvylė skaitytojus. Prisipažinsiu, labai dažnai knygų pabaigos nuvilia ar nepateisina lūkesčių, bet šį kartą to išsigandau ir net vengiau sužinoti, kas iš tikrųjų nutiks. Su šia įtaria mintimi ir dabar skaičiau romaną, vis bandydama nuspėti, kas gi atsitiks. Galiu patikinti, jog iš tiesų pabaiga manęs nenustebino taip, kaip kitų skaitytojų. Galbūt toks didelis mano perskaitytų knygų bagažas jau savaime užkerta man kelią nustebti, nes nemažai situacijų kūriniuose kartojasi.

Taigi, pirmiausia turėčiau priminti, kas įvyko pirmojoje dalyje, nors tam prisiminti reikėjo nemažai laiko. "Vėjo nublokšti" - pirmoji serijos dalis - pasakojo apie 19 amžiaus gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai vergystė dar buvo legali, kai žmonėms į ausį kvėpavo pilietinis karas. Šiuo laikotarpiu gyveno ir pagrindinė romano veikėja Skarlet - žavinga, drąsi ir atkakli mergina, karštai įsimylėjusi Ešlį. Deja, gyvenimas susiklostė taip, jog Skarlet ištekėjo už kito vyro, o Ešlis tuo tarpu taip pat vedė, bet Skarlet niekada nepamiršo savo jausmų jam. Taip ir bėgo gyvenimas, prasidėjo itin žiaurus karas, kuris buvo labai neįprastai pavaizduotas rašytojos ir net mane sugebėjo kaip reikiant įbauginti. Bet tuo pačiu tai buvo tas akcentas, kuris itin įtraukė ir sudomino, nepaisant to, jog knyga sudarė 600 puslapių. Pirmojoje dalyje dažnai pasirodydavo ir dar vienas vyras, vardu Retas Batleris. Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pokylyje pamatė Skarlet - troško jos ir geidė kaip niekas kitas. Deja, pirmojoje dalyje šio vyro nebuvo tiek daug, bet jis atsirasdavo pačiose tinkamiausiose akimirkose. Knygos pabaigoje Skarlet po karo grįžo į gimtąją Tarą, kuri buvo visai nuskurdusi ir Skarlet bei jos artimieji gyveno didžiuliame skurde. Visgi, mergina buvo itin atkakli ir ryžtinga, todėl nesėdėjo vietoje ir jau tada buvo aišku, kad išsikapstys iš bėdų.


"Vėjo nublokšti II" prasidėjo ten pat, kur ir baigėsi - Skarlet su artimaisiais gyvenant Taroje ir kenčiant skurdą. Skarlet ryžtingai kovojo su visais, troškusiais jai pakenkti ar atimti gimtuosius namus. Šalyje pasikeitė santvarka, buvo panaikinta vergystė, vyko daugybė politinių permainų, todėl asmeninės bėdos dar labiau gėlė širdis. Nepaisant visko, Skarlet rado būdą išbristi iš skolų ir net pradėti verslą - ji dar kartą ištekėjo, iš savo vyro perėmė verslą ir pamažu ėmė klestėti, artėti link pagrindinio tikslo - tapti turtinga ir jaustis saugiai.

Kaip ir pirmame romane, Skarlet gyvenimas buvo aprašomas labai greitu tempu. Tikriausiai pamenate, jog net esminiai gyvenimo įvykiai būdavo neakcentuojami, dažniausiai tik paminimi, nes rašytoja pasirinkdavo kitas akimirkas, į kurias verta gilintis. Jeigu dabar galvojant apie techninę romano pusę, pasakyčiau, kad tai nors ir buvo epinis romanas, nagrinėjantis visą merginos gyvenimą, bet autorė gilinosi ne į įvykius, o veikėjų savijautas, kurias tie įvykiai iššaukė. Dėl šios priežasties vaikų gimimai, vestuvės ir mirtys buvo labai neakcentuojami.

Prieš pradėdama rašyti šį aprašymą, įsijungiau pirmąjį "Vėjo nublokšti" aprašymą šiame bloge vien tam, kad galėčiau stebėti ir savo asmeninius rašymo pokyčius, kaip viskas pasikeitė per tris metus. Tikrai buvo įdomu paskaityti ir palyginti rašymo stilių, kuris galbūt iš esmės nepasikeitė, bet sakinių struktūra, dėstomos mintys ir gilesnis siužeto nagrinėjimas tikrai pasikeitė. Tokiomis akimirkomis galiu tik pasidžiaugti, kiek daug man davė šis blogas ir kokia neįkainojama patirtis rašyti jį jau tiek metų.

Pirmajame aprašyme teigiau, jog Skarlet man atrodė lyg itin stiprios ir ryžtingos moters pavyzdys. Mano nuomonė nepasikeitė ir dabar, galbūt net dar labiau sustiprėjo. Jos pasirinkti būdai kovoti su problemomis buvo labai modernūs ir net netinkami to meto damai, bet Skarlet visiškai nerūpėjo kitų nuomonė, net jeigu ji buvo tapusi pašaipos objektu. Iš esmės šios dvi knygos labai tinka feministinių pažiūrų skaitytojoms, kurioms atrodo, kad moteris yra lygiavertė vyrui. Kodėl apie tai užsimenu? Nes ir pati visiškai pritariu tam. Nepaisant to, jog Skarlet gyveno 19 amžiuje ir visi ją peikė už tai, kad ji atliko vyro darbą ir asmeniškai prižiūrėjo verslą, aš ja žavėjausi ir palaikiau. Dabartiniais laikais ši situacija kardinaliai pasikeitė, bet visuomenėje vis dar išlieka neįprastas požiūris, kad moterims, pavyzdžiui, netinka inžinerinis mokslas, kad jos nesupranta to. Dėl tokio požiūrio merginų ir vaikinų santykis tokiose studijų programose kardinaliai skiriasi, nes daugybė merginų, išgirdusios žodį "Inžinerija" jau bėga kuo toliau nuo jo, net jeigu iš tikrųjų net nežino, kas tai yra.

Skaitydama "Vėjo Nublokšti II" itin atidžiai stebėjau vidinius veikėjų pokyčius, nes metams bėgant veikėjų patirtis įvairiose situacijose didėjo, kaip ir brandus požiūris. Taip, prisipažinsiu, ne kartą smerkiau Skarlet, jos požiūris ir vertybės ne visada mane džiugino, ne kartą norėjau papurtyti ją ir parodyti doros kelią. Nepaisant to, Skarlet tikrai labai pasikeitė. Pirmajame romane Skarlet istorija prasidėjo jai sukakus 16 metų, o antrojoje dalyje kulminacijoje ji jau sulaukė 28 metų, todėl nesunku suprasti, kaip stipriai jos gyvenimas ir požiūris galėjo pasikeisti. Dalis skaitytojų nudžiugs dėl vėliausios Skarlet santuokos, aš taip pat buvau laiminga, nes to laukiau nuo pat pirmos šių žmonių pažinties dienos. Deja, kaip ir teigia knygos anotacija, susitikus dvejoms stiprioms asmenybėms konfliktas yra tiesiog neišvengiamas...

Esu įsitikinusi, kad jeigu atidžiau paieškosite asmeninėse šeimos bibliotekose, tikrai rasite šiuos du kūrinius. Nepraleiskite puikios progos paskaityti šių romanų, sužinoti daugiau apie pilietinį JAV karą, apie kurį nemoko mokyklose, taip pat sužinoti apie tuometinius laikus, kultūrą, požiūrį į moterį ir tiesiog atsipalaiduokit ir mėgaukitės meistriškai parašytu romanu, sukėlusiu tiek daug skirtingų minčių visiems jo skaitytojams.