2015 m. liepos 31 d., penktadienis

Guillermo Deltoro, Chuck Hogan "Padermė", "Nuopuolis" "Amžinoji naktis"

"Padermė"
Naujausio leidimo fantastinė trilogija "Padermė" yra puikiai žinoma visame pasaulyje ne tik dėl įspūdingų 3 knygų, bet ir to paties pavadinimo serialo, kurto būtent pagal šią seriją. Esu tikra, kad originalus pavadinimas "The Strain" ne kartą užkliuvo įvairiuose filmų puslapiuose, o aš pagaliau gavau galimybę pati susipažinti su populiariuoju kūriniu ir jį įvertinti.

"Padermė" yra pirmoji serijos dalis, kurią galima pavadinti įžangine dalimi. Romanas pasakoja apie neįprastą lėktuvo katastrofą, kurios metu praktiškai visi keleiviai žuvo, nors mirties priežastis nebuvo suprantama net garsiausiems mokslininkams ir tyrėjams.  Niekam nė į galvą nešovė mintis, kad keleivius pražudė mirtinas virusas, žmones paverčiantis vampyrais...

Žinant, jog Lietuvoje yra be galo daug knygų apie vampyrus, prisipažinsiu, iš anksto gan skeptiškai vertinau šį kūrinį, bet greitai pakeičiau nuomonę. Visi puikiai prisimenate Belos ir Edvardo meilės istoriją ir kaip vampyrai atliko geriečių vaidmenį. "Padermė" pasakoja apie visai kitokius vampyrus, kurie neturi jokių ryšių su žmogiškuoju pavidalu: vampyrai turi šlykščią išvaizdą, kraupius čiuptuvus, autoriai sukūrė juos taip, kaip mes visi ir turėtume įsivaizduoti - kaip pabaisas. Šį kartą neturėsite progos stebėti vampyrų asimiliavimąsi su žmonėmis ir net neturėsite šanso atskleisti jų minčių.

Pagrindinis "Padermės" veikėjas buvo vienas iš tyrėjų, susidomėjusių neįtikėtinu virusu. Efas buvo vidutinio amžiaus vyras, vis dar kovojantis dėl sūnaus Zako globos teisių su buvusia žmona Kele. Nors romanas yra fantastinis ir pasakoja apie kovą dėl išlikimo, Efo istorija priartina kūrinį prie realybės ir tai yra ta maža istorija visoje knygoje, kuri paliečia skaitytojų širdis ir padeda nepamiršti realaus gyvenimo ypatumų. Efo pagalbininkė - ištikima ir mylima Nora, kuri bus itin svarbi šiame kūrinyje ir ne kartą padės ištrūkti iš pavojų. Įdomiausia yra tai, kad Efo ir jo buvusios šeimos istorija būtent pirmoje serijos dalyje turės neįtikėtiną pabaigą, kuri mane pribloškė, todėl tikiu, kad tą patį patirsite ir jūs.

Dažniausiai mokslinės fantastikos knygose ar net filmuose matome įvykius, kurie vyksta jau po kažkokios katastrofos arba jai įpusėjus. Šį kartą autoriai sukūrė trilogiją, kur viską galėsite stebėti nuo pradžių: pirmieji spėjimai, klaidingos mintys ir sukaustantis veikėjų jaudulys tik paaštrina istorijos vingius ir sukuria dar didesnę intrigą. Kaip ir minėjau, "Padermė" man bent jau pasirodė tarsi įžanga į visą istoriją, todėl tikrai daug dėmesio skiriama supažindinant su vampyrų prigimtimi ar naująja tvarka Niu Jorko mieste.

Romanas man patiko ir dėl to, kad viskas pasakojama trečiu asmeniu ir autoriai sukūrė be galo daug skirtingų veikėjų, iš kurių perspektyvos galime žvelgti į fantastinius įvykius ir net susidaryti savitą nuomonę. Nors pagrindinis veikėjas buvo Efas ir jo artimieji, autoriai daug dėmesio skyrė ir keturiems išgyvenusiems lėktuvo katastrofą bei dar daugybei kitų veikėjų. Labiausiai man patiko roko žvaigždės skyreliai, kuriuose buvo neįprasta stebėti garsenybės virtimą vampyru. Įdomu yra tai, jog ne veltui šie epizodai mane žavėjo - vėliau rokeris atliks itin svarbų vaidmenį kūrinyje. Jūs taip pat susipažinsite su mažamete mergaite ir jos trumpu gyvenimu, bei stebėsite antžmogišką vieno veikėjo bandymą apsaugoti mylimuosius.

Knygos eigoje daugiau susipažinsite su naujais trilogijos veikėjais, stebėsite viruso plitimą ir kaip Efas bei jo bendražygiai stengsis kovoti su šia lemtimi. Kūrinio pabaigos kulminacija priblokš jus visus ir po to jau niekaip nebegalėsite nepaskaityti antrosios dalies ir išsiaiškinti, kaip viskas klostysis toliau.

Manau, kad romanas patiks visiems "Walking dead" gerbėjams.  Knygoje apstu veiksmo, kraują kaitinančių siaubo scenų ir mistikos, kuri neleidžia sustoti versti puslapius. Galima sakyti, kad "Padermė" yra ta trilogija, kuri atskleidžia tikrąjį vampyrų vaidmenį ir parodo, kokie iš tiesų jie turėtų būti - ne mylintys ir nuostabaus žmogiško grožio jaunuoliai, o čiuptuvus ir kitas šlykštenybes turintys padarai, praradę žmogiškąją savo pusę.

***

"Nuopuolis"
Perspėjimas: neskaičiusiems pirmosios trilogijos knygos "Padermė" nuo šios vietos nepatartina skaityti.


Pirmoji serijos dalis "Padermė" baigėsi su didžiule intriga ir privertė skaitytojus aikčioti iš noro perskaityti ir kitas knygas. Knygos pabaigoje buvo stengiamasi susidoroti su kiek anksčiau pažintu Šeimininku, atsakingu už visą vampyrų virusą, Efas stengėsi susigrąžinti mylimus žmones, bet jam pasisekė tik iš dalies - sūnus Zakas liko sveikas ir neužkrėstas, bet buvusi žmona Kelė tapo vampyre, trokštančia susigrąžinti sūnų.  Rašydama pirmos dalies aprašymą minėjau, kad vyko tėvų kova dėl vaikų teisių, bet net patys autoriai dabar pripažino, kad šis mūšis perėjo į aukštesnį lygmenį, nes Kelė, vampyro pavidalu, dar karščiau siekė savo tikslų...

"Padermė" buvo įžanginė serijos dalis, na, o "Nuopuolyje" veiksmas greitai įsibėgėja. Negana to, garsusis istorijos kaltininkas vampyrų virusas išplito visame pasaulyje, nors buvo stengiamasi jį sustabdyti ir išlaikyti tik Niu Jorke. Vadinasi, spėjimai pasitvirtino - šansų išgyventi liko nebe daug...

Šioje dalyje taip pat dominavo skirtingi veikėjai su savomis istorijomis, susijusiomis ir su pačiu virusu bei kaip su juo buvo kovojama. Praeitoje dalyje susipažinote su Šeimininku, o jis šioje knygoje ir toliau kurs planus, siekdamas išnaikinti protėvius žmones. Visų pamėgtas herojus Setrakianas prilygs lyg dydvyrį iš animacinių filmų - su sidabriniu kardu ir toliau naikins priešus bei stengsis atrasti paslaptingą knygą, galinčią padėti rasti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Ši dalis ypatinga dar ir dėl to, kad nemažai dėmesio skiriama ir Norai, Efo mylimajai. Skaitytojai turės šansą artimiau sužinoti apie šios moters istoriją ir kaip būtent ją paveikė katastrofa...

Skaitant ir pirmąją, ir antrąją dalis nesunku pastebėti, kad kiekviena knygos eilutė primena filmo epizodus: autoriai, turintys patirties su filmų kūrimu, puikiai pavaizdavo kiekvieną smulkmeną, kiekvieną detalę taip, lyg pats turėtum stebuklingus 3d akinius, padedančius klaidžioti tais pačiais klystkeliais kaip ir patys veikėjai. Kuo toliau, tuo veiksmas intensyvėja ir darosi nemalonu skaityti senkančias veikėjų viltis išgyventi...

Šioje dalyje vieną trumputę akimirką patys akyliausi skaitytojai atras eilutę, kur pastebės krislelį vilties, jog galima tikėtis išgyventi ir išsaugoti žmoniją. Įdomumo dėlei neįvardinsiu šios akimirkos, bet pasistenkite nepraleisti jos, skaitykitė įdėmiai ir atsargiai - kiekviena akimirka yra verta aukso, tereikia išmokti suprasti perskaityti ir įžvelgti užuominas. Taip, kad pasaulio pabaiga dar nėra galutinis šios trilogijos epizodas - laukiame, kas bus toliau...

***

"Amžinoji naktis"

Perspėjimas: neskaičiusiems pirmosios ir antrosios trilogijos knygų "Padermė" ir "Nuopuolis" nuo šios vietos nepatartina skaityti.

Kaip ir įprasta, prieš pradėdama pristatinėti sekančią serijos dalį, turiu priminti, kuo gi baigėsi ankstesnioji. O antrojoje dalyje "Nuopuolis" turėjote progą stebėti užsitęsusias kovas tarp vampyrų ir žmonių; kartu su veikėjais stengėtės išsiaiškinti visas viruso paslaptis ir atrasti ginklą, galintį įveikti priešnuodį; stebėjote įtemptą kovą tarp Noros ir vampyrų - nors moteris buvo įpareigota apsaugoti mažametį Zaką, likimas paspendė spąstus ir berniukas atsidūrė pačiose netinkamiausiose - šeimininko rankose...

Paskutinėje trilogijos dalyje veiksmas vyksta praėjus dvejiems metams po lemtingo lėktuvo nusileidimo. Skaitydama šią dalį jaučiausi taip, lyg tarp antros dalies "Nuopuolio" ir trečios dalies "Amžinoji naktis" trūktų dar vieno kūrinio, paaiškinančio viską, ką randame paskutinėje dalyje. Matote, viskas pasikeitė kone kardinaliai - pasaulį galutinai užvaldė šeimininkas su savo vampyrais, nebeliko jokios vilties išgyventi, tik slapstytis. Visgi buvo ir tokių, kurių šeimininkas nepavertė vampyrais - tokie žmonės turėjo dirbti atitinkamose fermose ir tokiu būdu kone tarnauti vampyrams. Pabaisų pasaulyje Efas, Nora, Fetas ir kiti išgyveno ir išliko žmonėmis, bet nuolatos turėjo slapstytis, nes šie žmonės buvo pagrindiniai šeimininko ieškomieji...

Žmogiškieji veikėjų instinktai neišnyko. Praeitoje dalyje Nora prarado Zaką, Efo sūnų, tad jų santykiai savaime atšalo. Zako pagrobimas, nors Efas nekaltino dėl to Noros, atvėrė prarają tarp jų, taip pat kaip atvėrė prarają tarp Efo ir viso likusio pasaulio. Efas net nejautė ryšio su savimi, nuolatos leido laiką buvusios žmonos Kelės namuose ir gyveno prisiminimų šešėliuose. Veikėjas buvo subyrėjęs, palaužtas, todėl žinojo, kad nedaug gali pasiūlyti Norai, o būtent dėl to jie atitolo vienas nuo kito taip, kad Noros širdį užvaldė nauji jausmai...

Dalyje "Amžinoji naktis" pagaliau galima išvysti pasaulį ir buvusio mažamečio Zako akimis. Šioje dalyje autoriai, vaizduodami šį berniuką, naudojo žodį "vaikinas", kadangi mažametis sulaukė trylikos ir įžengė į paauglių pasaulį. Jau pačioje kūrinio pradžioje buvo atskleista, kad Zakas išgyveno ir išliko žmogumi - šeimininkas jo nepavertė, bet kūriniui įsibėgėjus aiškėja visai kiti jo tikslai, kur kas baisesni ir kraupesni nei pavertimas vampyru. Visi skyreliai su Zaku buvo patys įdomiausi visoje trilogijoje, tad manau nesunku teigti, kad ir šią dalį buvo skaityti lengviausia ir įdomiausia.

Knygos eigoje susipažinsite su dar ne vienu nauju veikėju, turėsite progą vėl sutikti tuos, apie kuriuos tikriausiai jau buvote pamiršę. Skaitydami šią dalį būkite budrūs, draugai išduos draugus, žus daugybė žmonių, būsite ne kartą suklaidinti, bet tokios jau būna tos paskutiniosios trilogijų dalys. Svarbiausia sužinosite, kaip baigsis ši istorija: ar galima tikėtis laimingos pabaigos, ar visgi toji pabaiga ir simbolizuos žmonijos išnykimą... Vienaip ar kitaip, aukų ir skausmo tikrai bus, tad nusiteikite įtemptam ir veiksmo kupinam kūriniui.

Dabar, per ilgą laiko tarpą įveikusi visas trilogijos dalis, galiu pasakyti, kad skaitydama kiekvieną knygą jaučiausi ir nusivylusi, ir pakylėta. Buvo tikrai akimirkų, kai norėjau numesti kūrinį į šalį, bet visgi įtempti skyriai neleido man atsitraukti. Kaip ir spėjau, paskutinioji dalis buvo pati įdomiausia, tikrai mėgavausi kiekviena akimirka ir linkiu tokio paties potyrio ir jums. Dabar jau pats laikas peržvelgti ir serialą, įdomu, kaip šie du trilogijos autoriai-scenaristai, perkėlė savo mintis į didžiuosius ekranus.

Rekomenduoju visą trilogiją visiems "Walking dead" gerbėjams, fantastikos megėjams ir visiems, trokštantiems kraują stingdančio kūrinio apie vampyrus, kurie vos ne pirmą kartą literatūroje vaizduojami kaip tikri blogiečiai, o ne įsimylėjeliai žavuoliai. Manau, kad geriausiai ši trilogija tiks nuo 16 metų, nors sunku kažką pasakyti, spręskite pagal savo mėgstamas knygas.

2015 m. liepos 24 d., penktadienis

Rebeka Una "Atjunk"

Dar viena 2014 metų literatūros jaunimui konkurso nugalėtoja Rebeka Una parašė itin išskirtinį kūrinį, kurį galiu prilyginti tarptautiniems autorių darbams. Tikra tiesa: lietuvių rašytojai, ypač rašantys vaikams ir jaunimui, turi autentišką skonį ir stengiasi į savo kūrybą įtraukti kuo daugiau gimtosios šalies aspektų, o autorė, prisidengusi Rebekos Unos slapyvardžiu, nutraukė šią tradiciją ir sumodernino lietuvišką romaną paaugliams.

Lietuviškų knygų mano perskaitytos literatūros sąrašuose tikrai nėra daug, bet vis tiek kiekvieną kartą džiaugiuosi galimybe įvertinti tautiečių darbus. Įdomiausia, kad jie visi būna panašūs ir lietuvių autoriai neatsikrato stereotipų - dažniausiai jų kūriniuose dominuoja paauglių problemos kaip alkoholis, narkotikai, nesantaika tarp tėvų ir vaikų, meilės reikalai ir be abejo - bėgimas iš namų. Nenoriu nuvertinti lietuvių rašytojų, bet toks jausmas, kad išvardyti aspektai, jų manymu, yra pagrindinės problemos su kuriomis susiduria šių dienų jaunimas. Kaip paauglių atstovė galiu drąsiai paprieštarauti šiai nuostatai, nes tai rodo ir kur kas dažnesnis paauglių pasirinkimas skaityti užsienio autorių literatūrą, kur kiekviename kūrinyjė galima atrasti originalių, dar negirdėtų dalykų, susijusių su paaugliais. Šių dienų jaunimas yra itin veiklus, aktyvus ir mėgstantis originalumą, tad norint jam įtikti, neužteks parašyti tik kūrinį, kuris bus tiesioginis Melvin Burgess "Heroino" prototipas. Priešingybė tokiam pasirinkimui - Rebekos Unos knyga "Atjunk", kuri man labiausiai patiko iš visų trijų konkurso nugalėtojų!

Pagrindinė veikėja keturiolikmetė Gryta gyvena netolimoje ateityje, kai pasaulis jau visiškai nugrimzdęs į virtualų gyvenimą, vadinamą translaifu. Šiame gyvenime žmonės retai susitinka realybėje, vietoj normalaus maisto valgo miltelius, kūnus dengia speciali plėvė, kuri atspari išorės veiksniams, todėl praktiškai slopina visus tikruosius pojūčius. Šiame pasaulyje nuolatos sekama žmonių būsena ir būvimo vieta, stengiamasi sukurti pasaulį, kuriame nebūtų senojo gyvenimo likučių. Kaip ir minėjau, aprašoma pakankamai netolima ateitis, todėl tie likučiai ir yra žmonės, ne iki galo adaptavęsi naujame pasaulyje ir ne iki galo prisitaikę prie visų normų bei technologijų. Sunkiausia sistemai kontroliuoti mažamečius, kurie iki tam tikro laiko patiria visus normalius ir žmogiškus potyrius ir kuriems palaipsniui reikia prisiderinti ir peržengti į naująjį pasaulį.

Grytos gyvenimas nebuvo išskirtinis - kaip ir visi jos bendraamžiai su draugais bendravo virtualiu būdu, bet merginai vis dažniau kildavo minčių ir spėlionių apie ankstesnįjį gyvenimą, o ypač laikus, kai bučiniai buvo normalus veiksnys. Nuo pat kūrinio pradžios galėjome suprasti, jog ši mergina nebus dar viena sistemos šalininkė - ji jai priešinsis pati to nejausdama. Viso kūrinio metu buvo išties įdomu stebėti merginos tobulėjimą ir kaip ji pamažu grįžo į žmogiškąją būseną, nors tam reikėjo daugybės laiko ir pastangų. Autorė puikiai aprašė šį brandos procesą, kuris, kaip žinia, vyksta visą gyvenimą, todėl neteisinga manyti, kad Gryta visiškai grįžo į ankstesniąją būseną.

Pagrindinės veikėjos Grytos gyvenime svarbų vaidmenį užėmė jos šeimos nariai. Deja, kaip ir galima nuspėti, jie jau buvo paveikti sistemos ir kur kas labiau nei pati veikėja, tačiau tuo patys turėsite progą įsitikinti, todėl neatskleisiu visų pikantiškų detalių. Man labai patiko Grytos troškimas kuo daugiau laiko leisti su mylima mama, kuri atskleidė daugybę merginai nežinomų dalykų apie jos prigimtį. Buvo itin sunku stebėti, kaip Grytai trūksta mamos šalia ir kaip sistemos paveikta moteris negalėjo suteikti kūniškos meilės ir šilumos savo dukteriai... Šiame romane dar vienas labai svarbus ir įsimintinas veikėjas - Grytos bendraamžis Mantas, kuris taip pat nepritarė tuometinio gyvenimo sistemai, bet kur kas ryžtingiau jai priešinosi, o tai suteikė drąsos ir pačiai Grytai. Šie veikėjai daugybę laiko leist kartu ir kiekviena akimirka, aprašyta šiame kūrinyje, bus neapsakomai jausminga bei pamažu ves prie esminio visų skaitytojų troškimo: tai kada gi įvyks tas išsvajotasis bučinys?

Šiame romane daugiausia dėmesio skiriama aplinkos bei sistemos aprašymams, kurie buvo nepriekaištingai apgalvoti ir aprašyti. Rebeka Una pavaizdavo mums priimtinus procesus ir kaip jie pasikeitė ateityje: turėsite galimybę paskaityti apie laidotuves, kurių metu, galima sakyti, žmogus nemiršta, nes jo kūnas ir siela gyvena virutaliame pasaulyje; gimtadienio vakarėliai; mokymosi procedūra, kuri itin skyrėsi nuo mums visiems įprastos. Matote, pasak autorės, ateityje žmonės gyvens pasaulyje, kuriame žmogiški potyriai bus nebesvarbūs ar net grėsmingi mūsų organizmams. Visi procesai, įskaitant ir mokymąsi, vyks kur kas sparčiau: knygų skaitymas pasikeis iš esmės, nes vietoj kelių šimtų puslapių knygos sistemoje bus itin susiaurintos ir sutrauktos tam, kad būtų sutaupyta daugybė laiko. Tiesą sakant, sistemos esmė ir buvo laiko taupymas, bet tada juk kyla klausimas, kodėl stengiamasi nešvaistyti laiko, kai prarastos visos žmogiškos vertybės?

Man nuoširdžiai patiko Rebekos Unos sukurta Grytos asmenybė: autorė puikiai pabrėžė veikėjos valiūkiškumą, žaismingumą ir nenustygstantį norą veikti ir judėti - tokie juk ir yra paaugliai, ar ne? Nors vienas dalykas man ir užkliuvo - Grytos amžius. Bent jau aš drįsčiau teigti, kad mergina atrodė vyresnė nei keturiolikos metų ir aš asmeniškai duočiau jai 16.

Pagaliau aprašydama lietuvių autorės knygą galiu palyginti ir rasti panašumų ir su užsienio autorių darbais. Pirmiausia knyga "Atjunk" man labai priminė mano mylimą romaną "Sielonešė", kurį skaičiau gal net 5 kartus! Abu kūriniai skleidžia tokią tyrą energiją, užkrečiančią atsirinkti teigiamas vertybes. Kaip ir "Sielonešė", romane "Atjunk" žmonės nebuvo verčiami daryti jokių sistemos siūlomų procedūrų, viskas buvo tiesiog rekomenduojama, o žmonės, pajutę teigiamą reakciją, savaime norėjo pasikeisti ir tobulėti, nebuvo naudojama jokia fizinė jėga ar prievarta kaip galima pagalvoti. Taip pat "Atjunk" man priminė ir Lietuvoje neišleistą romaną "Free to Fall", kur vaizduojama netolima ateitis ir modernių technologijų padariniai žmonėms. Beje, rekomenduoju paskaityti ir ką tik minėtąjį kūrinį!

Mano manymu, Rebeka Una norėjo parodyti, kas gresia žmonėms, kurie be ilgų ir kantrių apsvarstymų leidžiasi pavergiami modernių technologijų. Labai svarbu gyvenime atsirinkti tikrąsias vertybes ir nepamiršti žmogiškos prigimties bei visų stebuklingų ypatumų, kuriuos žmogus gali patirti - visi potyriai, emocijos, jausmai ir kiti neatsiejami individo veiksniai - puoselėkite tai ir nepervertinkite modernių technologijų galimybių. Labai vertinu autorės pasirinkimą rašyti tokia aktualia tema ir taip aiškiai ir puikiai pavaizduoti ateities savybes ir tai, kas mūsų gali laukti. Šiuo atveju laikas yra mūsų didžiausia vertybė, bet tuo pačiu ir didžiausias priešas, kurio negalime įveikti, todėl reikia įdėti be galo daug pastangų, norint patirti gyvenimo pilnatvę ir ne tik išbandyti visas technikos naujoves, laukiančias ateityje. O patikėkite, jau dabar pranašaujama labai "moderni" ateitis, todėl norintys galite pasidomėti daugiau apie tokias naujoves kaip daiktų internetas, Holo lens ir kt.

Sunku ir pačiai patikėti, bet nuoširdžiai rekomenduoju lietuvių autorės darbą ir manau, kad Lietuvos juanimui seniai trūko tokio gero kūrinio, paliečiančio visas jaunimo aktualijas. Esu tikra, kad karta, užaugusi su Vytauto Račicko knygomis ir kitų autorių kuriamais "Heroino" prototipais nudžiugs sužinojusi, kad knygynuose pasirodė visiškai šviežias, modernus ir originalus kūrinys, vetas tarptautinio pripažinimo! Rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms ir labai tikiuosi, kad Rebeka Una laimės pagrindinį iš visų trijų konkurso nugalėtojų laimės pagrindinį prizą, nes knyga "Atjunk" tikrai to verta!

2015 m. liepos 17 d., penktadienis

Kerstin Gier "Rubinė"

Šį kartą nusprendžiau paskaityti ir aprašyti knygą, į kurią gan dažnai atkreipdavau dėmesį, bet vis dvejodavau paskaityti. Tai knyga, kurią skaitydama prisiminiau kitą fantastinę knygą "16 mėnulių"
"Meilė keliauja laiku" yra trilogija, kurią sudaro trys knygos. Pirmąją iš jų būtent ir bandysiu pristatyti ir įvertinti.

"Rubinėje" pasakojama apie pasaulį, kuriame egzistavo kelionės laiku. Šis nežemiškas reiškinys manau, kad visiems kelia susidomėjimą. Juk tikriausiai puikiai žinote tokius legendinius filmus, kaip "Atgal į ateitį". Dievinu visas šio filmo dalis, todėl mane labai sudomino faktas, kad knyga bus taip pat apie keliavimą laiku.

Pagrindinė veikėja Gvendolina sulaukusi 16 metų netyčia atrado savo neeilinius gebėjimus, kai persikėlė laiku į praeitį, į visai nežinomą laikotarpį. Kiek vėliau, jos šeima atskleidė tiesą - pasirodo, jog ne visi giminės atstovai paveldi šį įgimtą bruožą, o tik išrinktieji. Gvendolina nebuvo ta išrinktoji. Anaiptol, jos artima giminaitė Šarlotė, visų manymu, turėjo paveldėti šį sugebėjimą, todėl nuo pat mažens buvo tam ruošiama. O neišmanėlė Gvendolina nesiorientavo šeimos ypatingoje aplinkoje, bet jai atiteko itin galingos ir svarbios galios, nors visiems giminės atstovams buvo sunku tuo patikėti.

Sužinojusi tiesą, Šarlotė itin įniršo, todėl ne kartą stengėsi pakenkti Gvendolinai. Giminaičiai žaibo greičiu stengėsi paruošti Gvenę ateities iššūkiams, nes laiko beveik neturėjo. Ji buvo treniruojama, kaip reikia elgtis kelionių į praeitį metu, ko vengti. Tam puikiausiai tiko praktika, kurią ji turėjo kartu su vaikinu Gideonu. 

Kelionės laiku buvo itin pavojingos. Jų metu ne tik galėjo būti pakeista visa istorija, bet ir pridaryta daugybė žalos patiems keliautojams. Pamažu Gvendolina išsiaiškino, kad yra 12 tokių keliautojų kaip ji ir kad ji turėjo dar kažkokių jai nežinomų galių. Tiesą sakant mažai apie jas išsiaiškinsite, bet ši tema bus paliesta ne kartą. Galima teigti, kad visi stengėsi nuslėpti šią naujieną nuo pačios Gvendolinos,

Gvendolinos charakteris buvo kiek neįprastas net ir man. Buvo sunku suprasti ar ji buvo patenkinta savo galiomis, ar gailėjo savęs... Trūko artimesnio susipažinimo, bet manau, kad tai padaryti galėsiu paskaičiusi likusias dalis. Gideonas buvo vaizduojamas kaip tikras užsispyrėlis, bet tuo pačiu labai subrendęs vaikinas. Jo ir Gvenės kelionėse netrūko kivirčų ir ginčų įvairiais gyvenimo klausimais, bet galiausiai jaunuoliai sugebėdavo rasti kompromisą. Bet nors ir šiuos du veikėjus buvo galima vadinti "peštukais", manau, kad akivaizdu, kad autorė Gideono vaidmenį sukūrė ne veltui...

Man tikrai ne kartą užkliuvo Gvendolinos pasaulio istorijos neišmanymas. Net pati autorė Kerstin Gier ne kartą tai akcentavo ir dar labai ryškiai. Mergina nesigaudė į kokį laikotarpį grįžo, buvo tikra neišmanėlė šiuo klausimu ir atvirai tą pripažino. Įdomiausiai yra tai, kad po tokių pareiškimų tikėjausi kažkokios atomazgos, kad po kelionių laiku Gvendolina genialiai perpras istoriją, bet taip nebuvo. Na, ne veltui vis dar yra dar dvi serijos dalys...

Kūrinyje ne kartą sutiksite ir dar du labai svarbius veikėjus. Tai Paulius ir Liusė. Matote, šie jaunuoliai buvo įsimylėjeliai, taip pat galėjo keliauti laiku, bet jie buvo dingę ir niekas nežinojo kur jų ieškoti. Jie dingo turėdami labai svarbių ir reikalingų prietaisų keliautojams laiku ir visai jų gvardijai. Trumpučiai pasakojimai apie šiuos pabėgelius mane labiausiai domino ir viliuosi, kad sekančioje dalyje jų bus daugiau.

Knyga nebuvo pati geriausia, kokią esu skaičiusi. Manęs dažnai klausia, ką galėčiau parekomenduoti iš mėgstamų knygų, bet net ir į šį sąrašą neįtraukčiau "Rubinės". Na, bet gal čia tik dabartinė situacija, nes dažnai pasitaiko taip, kad po pirmos perskaitytos trilogijos dalies nelabai susižaviu pačia istorija ir tik kitų dalių dėka pavyksta pamėgti ją. Bus matyt kaip seksis su šia knyga, bet tikrai nekantrauju paskaityti kitas dalis.

"Rubinę" rekomenduoju jaunesniems atstovams, ypač merginoms, nes istorija parašyta labai vaizdžiai, romantiškai ir paprastai. Manau, kad Jums tikrai labai patiks. Tikriausiai dar sunku spręsti mano vertinimą apie šią knygą, bet jeigu jau nusprendžiau ją aprašyti, vadinasi vienaip ar kitaip rekomenduoju, nes kai kurios knygos net nesulaukia aprašymų.




2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Jessi Kirby "Things we know by heart"

Autorės Jessi Kirby romanas "Things we know by heart" buvo vienas laukiamiausių 2015 metų kūrinių ne tik man, bet ir dar tūkstančiams skaitytojų iš įvairių pasaulio kampelių. Tai buvo viena iš knygų, kurių ieškojau itin įtemptai ir nekantraudama paskaityti, nors žinojau tik vieną vienintelę detalę - romane pasakojama apie merginą, kurios vaikinas žūsta ir tampa organų donoru.

Šį pavasarį visą Lietuvą sukrėtė mažosios Estrėjos istorija - tikriausiai pamenate, kad įvairūs dienraščiai buvo perpildyti straipsnių apie 9 mėnesių mergaitę ir jos kovą dėl gyvybės ir mirties: mergytei buvo privalu kuo greičiau surasti širdies transplantą, norint, kad ji tęstų savo gyvenimą. Nors tai padaryti pavyko ir visa Lietuva džiaugėsi iš Prancūzijos atgabenta širdimi, kuri prigijo, deja, po kelių mėnesių, mergaitės gyvybė užgeso... Romanas, kurį aprašinėju, yra kiek kitokio pobūdžio, viskas pasakojama iš kitos pusės, bet tai yra dar labai nauja ir negirdėta istorija Lietuvos jauniesiems skaitytojams.

"Things we know by heart" pagrindinė veikėja Quinn pasakoja savo netradicinę meilės istoriją. Romanas prasideda būtent jos vaikino mirtimi, nors mes net neturėjome progos pajusti jam simpatiją kaip kitose knygose ir spėjome sužinoti tik tai, kad vaikino vardas buvo Trent. Labai teigiamai vertinu šį autorės pasirinkimą, nes pačios knygos esmė ir yra mokėjimas gyventi toliau. Taip pat pirmuose romano puslapiuose bus papasakota apie Trent tėvų pasirinkimą atiduoti funkcionuojančius organus tiems, kuriems labiausiai jų reikia.

Quinn labai sunkiai išgyveno tragišką vaikino žūtį: ji atitolo nuo savo draugų, nusprendė nebesimokyti aukštojoje mokykloje ir visus metus praleido gedėdama ir gyvendama prisiminimuose apie Trent, kurie jai neleido atsistoti ant kojų. Taip pat labai svarbų vaidmenį jos pasyviame gyvenime turėjo ir visi žmonės, kurie gavo Trent organus ir liko dėkingi jam visą gyvenimą. Buvo nesunku nuspėti, kad autorė, aprašydama tų žmonių susitikimus su pačia Quinn, pabrėžė jos prisirišimą prie praeities, o tai ir buvo pagrindinis knygos motyvas - išmokti paleisti tai, kas trugdo judėti pirmyn.

Vienas iš žmonių, gavęs Trent organą, buvo ypatingai svarbus pačiai Quinn ir ji niekaip nesugebėjo su juo susitikti per visus gedėjimo metus, nors ne kartą bandė susisiekti su vaikinu. Quinn tikėjo, kad šis vaikinas turėjo būti ypatingas, ji norėjo pajusti tą artimą ir tokiu pačiu metu tokį tolimą jausmą, kurį jautė būdama kartu su Trent. Juk ne veltui yra sakoma, kad širdis atspindi žmogaus sielą ir jausmus, kurie niekada nemiršta. Quinn troškimas išsipildė, bet visai kitaip nei ji planavo, lemtingas susitikimas įvyko labai spontaniškai, neplanuotai, o vaikinas, vardu Colton, net nenutuokė, kas tokia buvo Quinn. Nuo šios romano akimirkos prasidėjo pagrindinis veiksmas, sujaudinęs mane iki sielos gelmių. "Forgot there was even a sky or sunlight to kiss under" - žodžiai, kuriais Quinn įvardijo savo situaciją.

Kiekvienas romano skyrius yra ypatingas tuo, kad prasideda mini ištrauka: tai gali būti kelios eilutės iš dainos, tai gali būti garsaus žmogaus citata ar straipsnio ištrauka. Šie maži straipsniukai susiję su pagrindine šios knygos tema - širdimi. Beje, labai daug kartų pagrindinės veikėjos gyvenime bus akimirkų, kurios bus vienaip ar kitaip susietos su širdimi, net patys menkiausi gamtos objektai primins širdį, o čia jau yra likimas.

Knygos eigoje turėsite daugiau galimybių susipažinti ir su pačia Quinn, ir su vaikinu Colton. Tarp šių žmonių užsimegz neįtikėtinas ryšys, kurį deja griaus toji nežinios ir apgaulių kupina siena.  Akimirkos, kurias kartu praleido pagrindiniai veikėjai, bus labai emocionalios ir širdžiai mielos, todėl iki šiol negaliu nusakyti jausmų, kuriuos patyriau skaitydama romaną.

Įdomus dalykas yra tai, jog "Things we know by heart" iš dalies man priminė ir visų pamėgtą Gayle Forman kūrinį "Jei pasilikčiau". Čia jau stiprus palyginimas, ar ne? Matote, Gayle Forman kūrinyje pagrindinei veikėjai itin svarbi šeima ir jų tarpusavio santykiai. Šiuo metu aprašinėjamame Jessi Kirby romane šeima užima labai svarbią vietą Quinn gyvenime. Šie žmonės tarsi vienintelis ramstis jos gyvenime - jie buvo pasiruošę ją ginti, paguosti, patarti ir tiesiog padėti susitaikyti su netektimi. Labai dailiai ir neapsakomai buvo aprašytas vidinis šeimos gyvenimas ir manau, kad jau senokai skaičiau kūrinį su tokiu stipriu šeimos vaidmeniu.

Dar vienas kūrinys, kurio labai laukiau Lietuvoje (ir sulaukiau) - "Ko aš nepasakiau" irgi yra gan panašus į "Things we know by heart". Šį kartą gal sunku išskirti konkrečių panašių detalių ar situacijų, bet man pasirodė labai panašus rašymo stilius, tematika ir kūrinio nuotaika: viskas taip ramu, emocionalu, jautru ir aišku, labai stipru, nes abu kūriniai stipriai paveikė mane ir dar ilgai apie juos galvojau.

Esu tikra, kad kai kuriems iš jūsų gali kilti mintis, kad pagrindinė veikėja, susibendravusi su Colton, yra gan savanaudiška. Tokia mintis kilo ir man, bet visgi padariau išvadą, kad tikėjimas, kad dalelė Trent išliko gyva ir Colton asmenyje, buvo labiau lyg nusistatymas, verčiantis ją tikėti stebuklais. Kai Quinn artimiau susibendravo su Colton, ji pastebėjo nuostabią jo asmenybę ir rūpestingumą - savybes, dėl kurių ji norėjo vis dažniau ir dažniau dienas leisti su šiuo vaikinu. Iš tiesų, man Colton pasirodė lyg svajonių vaikinas: labai mielas, nuoširdus ir jautrus vaikinas. Nors pagrindinė veikėja visgi Quinn, kuri pasakos savo ir Trent tragediją, išskirtinių knygos skyrelių dėka turėsite progą sužinoti ir šio vaikino istoriją ir kaip Trent širdis pakeitė jo gyvenimą, leido išbandyti tai, ko anksčiau nebūtų pajėgęs.

Labai emocionali ir jautri knyga pravirkdys ne vieną, nes knyga privertė mane nubraukti ne vieną džiaugsmo ašarą, tikrai pajutau autorės Jessi Kirby siunčiamą žinutę, kurią atskleidžiau ir šiame aprašyme, taip pat tai buvo itin tinkamas kūrinys dienomis, kai labiausiai troškau kažko romantiško. Sunku rasti žodžių, norint tiksliai įvardyti visas mintis, kurios sukasi mano galvoje. Labai tikiuosi, kad Lietuvos paaugliai turės galimybę paskaityti tokį nuostabų kūrinį, kuriam apibūdinti tiktų visi gražiausi būdvardžiai iš lietuvių kalbos žodyno.






Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?
Taip
Ne
Poll Maker

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Cat Clarke "Lemiamas Apsisprendimas"

Autorė Cat Clarke jau ne vienerius metus žavi mane savo įžvalgumu ir įvairių temų pasirinkimu. Debiutinis romanas "Pinklėse" lėmė mano būseną, kai kelias savaites dar bandžiau suprasti, kas iš tiesų įvyko;  o "A kiss in the dark" tapo viena dažniausių knygų, kurias rekomenduoju skaitytojams. Trečioji knyga, kurią dabar ir aprašysiu, "Lemiamas apsisprendimas", visiškai kitokio pobūdžio nei pirmos dvi, bet tai nereiškia, kad ji nesukėlė diskusijų mano galvoje.
"Lemiamas apsisprendimas" pasakoja apie kelių merginų gyvenimą, kurio centre šmėžuoja ir pagrindinė veikėja bei pasakotoja Alisa. Romano pradžia, susijusi su dar nepažintos merginos laidotuvėmis, iš karto kelia tą paslaptingumo įspūdį apie visą kūrinį. Kas? Kodėl? Kada? - klausimai, kylantys pradžioje, kai vis dar sunku priprasti, kuris veikėjas yra kuris. Nebijokit, ilgai laukti nereikia, nes netrukus autorė atsako į visus jūsų klausimus Alisos lūpomis.

Knygos anotacijoje yra labiausiai išskirta laukinė stovykla Škotijoje. Tiesą sakant galvojau, kad ši stovykla ir bus pagrindinis kūrinio centras, kuriame autorė tiesiog papasakos visą istoriją. Deja, stovyklos istorija yra ganėtinai trumpa, bet patikėkite, tai pats romano "židinys".

"Lemiamas apsisprendimas" sieja merginas, turinčias vieną, bet siaubingą paslaptį. Kraupiosios stovyklos metu buvo įvykdytas nusikaltimas, kurio metu žuvo viena iš pagrindinių veikėjų buvusių draugių. Svarbiausia yra tai, jog auka Tara nebuvo tiesiog aplinkybių auka - Alisa ir kitos merginos iš anksto suplanavo šį lemtingą įvykį, nenutuokdamos, kaip iš tikrųjų viskas baigsis. Būtent šis autorės pasirinkimas mane sužavėjo labiausiai, nes pagaliau mes, skaitytojai, galime teisti pagrindines veikėjas, kurios buvo kaltos ir atsakingos už savo veiksmus, nors galima įžvelgti ir autorės simpatiją ir norą atlaidžiai vertinti jų veiksmus.

Pagrindinė veikėja Alisa man pasirodė kaip labai ryški asmenybė, kuri negali susidoroti su savo prieštaringais jausmais. Jos šidis sako vieną, bet protas siūlo rinktis kitą kelią. Deja, šį kartą mergina pasirinko neteisingai ir labai ilgai jus viso to pasekmes. Nors galima manyti, kad Alisa yra teigiama veikėja, siūlyčiau to nedaryti, nes visgi reikia nepamiršti, ką ji su draugėmis suplanavo Tarai, kas privedė merginą net iki mirties. Galbūt mirtis ir nebuvo žiauriausias kūrinio epizodas, bet pasišlykštėjau merginų pasirinkimu taip niekingai ir negarbingai palaidoti lavoną, nuslepiant tikrąją mirties priežastį...

Šiame kūrinyje mano dėmesį atkreipė ir policininkų naivumas. Esu skaičiusi labai daug knygų, žiūrėjusi dar daugiau filmų ir serialų ir tikrai žinau, kad policijos pareigūnai ir tyrėjai išmano savo darbą, dabar nebe tie laikai, kai jie neturi specialios įrangos ar metodų, norėdami susekti nusikaltėlius. Bet vis tiek šiame romane dominavo naivūs ir patiklūs policininkai, patikėję kiekvienais merginų suplanuotai ištartais žodžiais. Manau, kad čia ir buvo autorės Cat Clarke klaida, nes tokiu būdu jaunieji skaitytojai gali neteisingai suprasti romano mintį ir interpretaciją, pagalvoti, kad iš tiesų nesunku išsisukti nuo teisėsaugos... Deja, mielieji, realybėje taip nėra. Vienintelis teisėjas, kurį autorė sukūrė ir kuris labiausiai smerkė merginas - sąžinės graužatis. Buvo išties nesunku stebėti kaip šis jausmas veikė kiekvieną merginą atskirai, vieną iš jų net motyvavo dar baisesniam sprendimui...

Labai patiko, kad autorė Cat Clarke pamėgino "pačiupinėti" poros, kurioje mergina vyresnė už vaikiną, santykius. Buvo puikiai aprašoma veikėjos neviltis ir jauduliukas, žinant, kad jiedu galėjo susilaukti daug pašalinių žmonių replikų ir pastabumų. O įdomiausia buvo tai, kad tas amžiaus skirtumas net tikrai jautėsi! Vaikinas tikrai pasirodė kur kas vėjavaikiškesnis. Deja, kad ir kaip norėjau, kad ši tema būtų buvus išplėtota kiek daugiau, to nesulaukiau, bet tikiuosi atrasti knygą, kur būtų puikiai ir išsamiai plėtojama ši tema, kuri, mano manymu, aktuali ne tik man, bet ir jums.

Romane nepasakojami vien merginų išgyvenimai po ir per lemtingą įvykį. Po Taros mirties pasaulis nenustojo gyventi ir viskas pamažu grįžo į savas vėžes, išskyrus merginų sutrikdytus jausmus ir kaltės jausmą. Tolimesnėje romano eigoje turėsite progą stebėti kaip veikėjos stengsis išvengti kaltinimų, nuslėpti nusikaltimą, kaip visa jas supanti bendruomenė reaguos į šiuos įvykius. Taip pat daugiau susipažinsite su Alisa, jos šeima ir merginos praeitimi, kuri bus itin susijusi su pačia Tara. Įdomiausia buvo tai, jog Alisa net ir po merginos mirties neatitols nuo jos šeimos narių - tą jau patys galėsite išsiaiškinti, galiu pridurti, kad romantikos šiam kūriniui irgi netruks.

Berašant šį aprašymą pradedu pastebėti kūrinio sąsajas su serialu "Pretty little liars": kūrinys taip pat prasideda laidotuvėmis, jame akcentuojamos veikėjos, turinčios vieną bendrą paslaptį... Išties labai daug panašumų, kuriuos manau ir patys nesunkiai atrasite. Vienintelis dalykas - nežinau ar tai labai originalus autorės sprendimas, ypač žinant, kokie įspūdingi buvo ankstesni jos kūriniai.

"Lemiamas apsisprendimas" yra romanas, sukeliantis daugybę prieštaringų nuomonių ir man, ir kitiems skaitytojams. Visiems mums yra labai sunku nuspręsti, kaip iš tikrųjų vertinti merginų poelgį, nes skaitant tokio pobūdžio knygas dažniausiai sutinkame veikėjus - geriečius. Būtent tokie romanai kelia norą diskutuoti ir vertinti juos kelių žmonių grupelėje, atrasti dalykus, kurių pats nepastebėjai. Labai vertinu tokius autorius kaip Cat Clarke, kurie ne tik moka rašyti labai įvairiomis temomis, bet ir sukelia įvairiausių jausmų, kurie persekioja dar ilgai ilgai. Nors "Lemiamas apsisprendimas" nebuvo geriausia iš trijų skaitytų autorės kūrinių, džiaugiuosi galimybe įvertinti dar vieną jos kūrinį ir labai tikiuosi, kad netrukus tai padarysite ir jūs - man labai įdomu bus išgirsti ir jūsų nuomonę!

Rekomenduoju šį romaną visiems minėtojo "Pretty little liars" gerbėjams, tiems, kuriems patiko knygų serija "Ratas" ir "Ugnis", galbūt net Salla Simukka gerbėjams, bet svarbiausia tiems, kurie ištroškę kažko gaivaus ir kraują kaitinančio, esu tikra, kad nenusivilsite!