Ann Brashares "My name is Memory"

Šią knygą jau norėjau paskaityti ne vieną mėnesį. Įdomiausia yra tai, kad ją susiradau ne kokiame knygų paaugliams tope ar išgirdau apie ją kokiu nors kitu būdu, bet tiesiog labai norėjau paskaityti knygą apie reinkarnaciją (naują gyvenimą kito žmogaus kūne po mirties), todėl susiradau būtent knygą paaugliams šia tema.

Autorė Ann Brashares yra puikiai žinoma ir  Lietuvoje. Jos knygų serija merginoms "Keliaujančių kelnių seserija" sulaukė didelio susidomėjimo, todėl šios rašytojos mėgėjams tikriausiai žinoma ir knyga "My name is Memory".

Kūrinys pasakoja apie du veikėjus, kurie daugiau nei tūkstantį metų ieškojo vienas kito. Vienas iš veikėjų buvo Daniel, kurio istoriją ir išgirsime. Daniel turėjo nepaprastą gyvenimą - jis galėjo prisiminti savo ankstesniu gyvenimus. Dėl jo pasakojimų apie ankstesnius gyvenimus sužinosite įvairiausių faktų apie tai, kaip jis sugebėjo visą tą laiką išlaikyti tą patį vardą, kaip jis aplankė pusę pasaulio, kaip sugebėjo likti šalia artimų žmonių... Jo pasakojimų centre buvo veikėja Sophy. Ji šiame kūrinyje bus žinoma ir kaip Constance, ir dar kaip Lucy. Kai Daniel pamatė Sophy pirmą kartą - pamilo ją, bet likimas juos išskyrė, todėl jis visą savo gyvenimą skyrė jos ieškojimams, kurie ir aprašyti šiame kūrinyje. Tai padaryti buvo sunku: dėl vietų, amžių skirtumų bei kitų aplinkybių apie kurias sužinosite.

Knyga nebūtų tokia įdomi, jei Daniel pasakotų vien apie savo ankstesnius gyvenimus, todėl autorė įtraukė ir dabartį, kurioje Daniel ir Lucy mokėsi toje pačioje mokykloje. Vos tik Daniel bandė paaiškinti, kad ieškojo jos visus savo gyvenimus, mergina negalėjo juo patikėti, nes gyveno pasaulyje, kuriame prisiminimai apie ankstesnius gyvenimus neegzistavo. Taip įvyko dar vienas šių veikėjų išsiskyrimas ir Lucy išvyko studijuoti į koledžą.

Lucy negalėjo pamiršti to keisto pokalbio su Daniel, todėl pati ėmė ieškoti apie tai informacijos ir jai tikrai pavyko atrasti tam tikrų faktų, patvirtinančių Daniel žodžius. Pavyzdžiui, būdama Constance, ji parašė sau laišką ir paaiškino visą situaciją. Lucy rado tą laišką savo sapnų dėka, bet jau buvo per vėlu. Buvo praėję keli metai nuo tos dienos, kai ji ir Daniel buvo susitikę paskutinį kartą ir ji net girdėjo gandų apie jo mirtį...

Kūrinyje dominuoja dar vienas paslaptingas veikėjas. Tai buvo Daniel brolis, kuris kažkuriame gyvenime buvo vedęs Lucy ir bjauriai su ja elgėsi. Daniel brolis taip pat turėjo gebėjimą prisiminti ankstesnius gyvenimus, todėl panoro atkeršyti Daniel ir susirado Lucy. Įvykdęs savo egoistišką ir šiurpų planą, jis sujaukė mylimųjų gyvenimus...

"My name is Memory" yra labai gražus ir labai romantiškas kūrinys apie tyrus jausmus ir tą meilę, dėl kurios galima paaukoti ir gyvybę. Man labai patiko tas įsimylėjėlių natūralus kuklumas, kuris pasireiškė ne kartą ir ne du. Manau jus tikrai turėtų sužavėti pasakojimai apie ankstesnius jų gyvenimus, kurie prasidėjo dar nuo VI amžiaus. Tikrai kyla daugybė klausimų "Kaip tai įmanoma?" , "Kaip jie sugebėjo atrasti vienas kitą tarp šitiek žmonių?". Į visus rūpimus klausimus bus atsakyta. Galėčiau šią knygą pavadinti kelionių knyga, nes ji nuves iš vienos šalies į kitą, nuo vieno laikotarpio į kitą. Nemanau, kad esu ką nors panašaus skaičiusi ir pripažįstu, įvairovė daro žmonių gyvenimus gražesniais.

Kadangi ieškojau knygos apie reinkarnaciją, tikėjausi šiek tiek kitokios knygos, galbūt dar labiau fantastinės, nei to, ką gavau. Mane žavi ši tema ir šis jos išpildymas yra labai modernus ir gerai apgalvotas. Kūrinys atitinka Young Adult žanrą ir pasakoja apie sunkų įsimylėjelių gyvenimą.

Man labai įstrigo pavadinimas "My name is Memory". Jis gal pasako ne tiek ir daug apie pačią istoriją, bet labiau nusako kokia tema ši knyga yra parašyta. Šį pavadinimą bandant susiet su siužetu, man bent jau kyla asociacijos su tuo pokalbiu Daniel ir Lucy, kurio metu jis bandė paaiškinti situaciją, o ji juo nepatikėjo. Labai gražus ir kūrinio viršelis, kuris teikia tą ramybę, bet tuo pačiu parodo ir moderniąją kūrinio pusę.

Rekomenduoju šį kūrinį fantastikos ir romantikos gerbėjams. Graži ir įtraukianti istorija privers jus atsipalaiduoti ir nugrimzti į svajones. Geriausiai, ko gero, tiktų skaityti nuo 15 metų.

Ar norėtumėte sulaukti knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

make a quiz

Jay Asher, Catryn Mackler "Mūsų Ateitis"

Kol "Mūsų Ateitis" knyga, kurią galėjote laimėti Facebook puslapyje, keliauja pas naują šeimininkę, pagaliau pristatau ir čia romaną, dėl kurio taip nuoširdžiai stengėtės!

Romanas "Trylika priežasčių kodėl", parašytas Jay Asher, yra vienas originaliausių ir mėgstamiausių kūrinių, kokius esu skaičiusi. Nuo tos akimirkos, kai pabaigiau jį skaityti, sužinojau ir apie kitą autoriaus kūrinį, kuris tuo metu dar vadinosi originalia anglų kalba "The Future of Us". Nežinia kodėl, bet vis nerasdavau laiko ką tik minėtajam romanui, bet dabar, kai jis atsirado ir Lietuvoje, suskubau skaityti ir vertinti.
Nereikia pamiršti fakto, kad ne tik Jay Asher priklauso autorinės "Mūsų ateitis" knygos teisės. Jam padėjo ir kiek mažiau žinoma rašytoja Catryn Mackler, kuri buvo tokia pati "Trylika priežasčių kodėl" gerbėja kaip ir aš, todėl pati asmeniškai susisiekė su Jay Asher ir paklausė jo, ar nenorėtų kartu su ja sukurti pusiau beprotišką kūrinį.

Viename interviu autoriai pasakoja, kad kartu ieškojo bendrų ir originalių idėjų būsimam romanui ir pagrindinis "Mūsų Ateitis" motyvas buvo tai, jog Catryn Mackler prisiminė tėčio vaikystėje išsakytą filosofinį klausimą, kuris dažnai kyla mums visiems: kodėl taip sunku patikėti, kad tuo pačiu metu kažkuriame pasaulio kampelyje gyvena mūsų ateities vyras/žmona? Taip gimė ir pagrindinė aprašomo romano idėja - galimybė pažvelgti į ateitį.

Prieš pristatydama romano siužetą, norėčiau šiek tiek atkreipti dėmesį ir į aplinkos detales. "Kaip ir trylika priežasčių kodėl", "Mūsų Ateitis" knygos laikmetis yra ypatingas - veiksmas nukeliamas į 1996 metus. Rašydamas ankstesniąją knygą, Jay Asher teigė, kad norėjo pasirinkti tokį laikotarpį, kuris būtų labai neutralus, bet turintis išliekamąja vertę, nes šiuolaikinė visuomenė modernėja kiekvieną minutę ir labai sunku pasivyti naujausias technologijas. Panašu, kad šis motyvas pritaikytas ir šiai autorių knygai, o tai tik dar puikiau, nes atskleidžiamos visai kitokios vertybės. 1996 metai ne tik yra mano gimimo metai, bet ir laikotarpis, kai pasaulis dar nematė Titaniko filmo, nežinojo, kas yra Haris Poteris ir kino teatruose stebėjo pirmąją Žaislų istorijos dalį, kuri būtent tais metais ir pasirodė didžiuosiuose ekranuose. Vienas esminių metų pasirinkimo privalumų - 1996 metais žmonija nežinojo apie socialinį tinklą Facebook, kuris turėjo itin svarbų vaidmenį šioje istorijoje.

Pagrindiniai romano veikėjai Džošas ir Ema - kaimynai, kuriuos nuo vaikystės siejo draugystė. Vienas vienintelis Džošo jausmų atskleidimas Emai sutrikdė darnią draugystę, bet ji tikrai nenutrūko. Matote, Džošas pajuto ne tik draugišką šilumą merginai, todėl negalėjo nutylėti savo jausmų, kurie nebuvo priimtini šaltakraujišką požiūrį išsiugdžiusiai Emai. Vieną dieną, kai Emos namuose buvo įvestas internetas, Džošas atnešė jai diskelį, kuriame jiedu rado vieną garsiausių būsimo ateities išradimų - Facebook. Šiuo atveju socialinis tinklas buvo ypatingas - jaunuoliai išvydo savo ateitis, kurias koordinavo būtent jie patys, praėjus penkiolikai metų.

Nuo tos dienos, kai jaunuoliai pirmą kartą sužinojo apie savo ateities likimus, jų neapleido mintys apie būsimą ateitį: vienam jaunuoliui ji buvo stebėtinai puiki, o kitam - nelabai. Įdomumo dėlei, neišskirsiu, kuris iš pagrindinių veikėjų liko nepatenkintas ir įvairiais būdais stengėsi pakeisti ateitį. Deja, net fantastiniuose filmuose gimęs moralas tinka ir realiame gyvenime - nevalia pakeisti to, kas yra iš anksto nulemta. Šį posakį vienas iš veikėjų pamiršo ir neapdariai keitė savo ateitį, kol galiausiai viskas pasisuko itin netikėta linkme.

"Mūsų Ateitis" siunčia labai stiprią žinutę skaitytojui. "Sustok akimirka žavinga" - teigė garsusis filosofas Gėtė. Ši citata puikiai tinka, nes Jay Asher ir Catryn Mackler norėjo parodyti, veikėjai gyveno svajonėmis apie ateitį, nesuvokdami, kad tikroji gyvenimo prasmė yra būtent dabartis. Tai labai svarbus ir kone esminis moralas šiuolaikiniam jaunimui, kuris taip pat dažniausiai gyvena ateitimi. Neskubėkite gyventi, viskas ateis laiku ir mėgaukitės laukimo akimirkomis.

Nors internete ne itin palankiai atsiliepiama apie šio romano veikėjų tarpusavio santykius (buvo ir daugiau veikėjų), man nepasirodė, kad būtų labai daug trūkumų. Labai gražiai ir nuoširdžiai aprašytos Džošo ir Emos akimirkos, ypač tos, kurios buvo susijusios su praeities gyvenimu. Man patiko veikėju augimas ir sugebėjimas suvokti savo klaidas ir tikrąją gyvenimo prasmę, tai buvo labai taikliai ir įtikinamai parašyta. Knygos pabaiga yra gan nuspėjama, bet autorių pasirinkimas buvo nerealus - pasiklydusių tarp ateities ir dabarties jaunuolių gyvenime buvo įtraukta ir praeitis. Genialu, ar ne?

Labai daug tikėjausi iš mėgstamiausios knygos autorio bendradarbiavimo su kita žinoma rašytoja ir jiedu tikrai nenuvylė manęs. "Mūsų Ateitis" yra labai šiuolaikiškas romanas, priverčiantis sustabdyti tą žavingą dabarties akimirką ir suvokti, kad laikas yra didžiausias žmogaus priešas, todėl verta gyventi būtent šia akimirka. Jay Asher ir Catryn Mackler sugebėjo suderinti modernumą su išliekamąją vertę turinčia klasika ir sukūrė neeilinį romaną, kurį pravartu paskaityti kiekvienam!

Ava Dellaira "Meilės laiškai mirusiems"

"Meilės laiškai mirusiems" yra labai netradicinio stiliaus knyga. Romaną sudaro paauglės parašyti laiškai garsiems, bet deja, mirusiems žmonėms. Goodreads skaitytojai "Meilės laiškai mirusiems" įvertino kaip vieną geriausių 2014 metų knygų jaunimui, tad pats laikas įvertinti ją ir man.

Pagrindinė veikėja Lorelė laiškuose įžymiems žmonėms pasakojo savo istoriją ir kaip ji išgyveno tėvų skyrybas bei sesers mirtį. Lorelė mokykloje gauna užduotį parašyti nors vieną laišką mirusiam žmogui, bet ji parašo jų šimtus ir laiškai tampa lyg dienoraščio forma.

Bet kūrinio esmė yra ne laiškuose.  Kūrinys apie merginos, turinčias rimtų psichologinių problemų, istoriją. Po vyresnėlės sesers Mėjos mirties, Lorelė pradėjo lankyti naują mokyklą, kur niekas nežinojo apie jos šeimą ištikusią nelaimę. Ji norėjo pradėti naują gyvenimą, susirasti naujų draugų ir pamiršti viską, kas ją slėgė. Deja, jos pradžia naujoje mokykloje nebuvo itin lengva ir merginai reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad susirastų draugių. Bet galiausiai kai tai įvyko, viskas susidėliojo į vietas ir mergina ėmė pritapti, nors nei žodžiu neužsiminė apie savo seserį.

Laiškuose rasite ir labai daug pasakojimų apie Mėją. Šios merginos paveikslas buvo labai išskirtinis ir dažnai net nustelbdavo pagrindinės veikėjo Lorelės asmenybės aprašymą. Lorelei Mėja buvo lyg autoritetas, kurio pavyzdžiu ji norėjo sekti pati. Mėja visuomet Lorelės akyse atrodė lyg fėja, nes nuo pat vaikystės merginos kurdavo pasakas apie fėjas ir jų magiškas galias. Tai buvo lyg dvejų mergaičių paslaptis ir jas jungiantis ryšys. Kaip rašo autorė Ava Dellaira, abi sesės buvo reikalingos viena kitai ir Lorelę visapusiškai paveikė Mėjos mirtis, kuri iki pat kūrinio pabaigos išliko paslaptis.

Knygos siužetas pasakoja apie Lorelės pastangas susikurti naują gyvenimą ir pamiršti kaltę, kuri juto dėl sesers mirties. Deja, jos vidinė šeimos situacija ir prisiminimai apie Mėja žlugdė Lorelę ir iš vidaus, ir iš išorės, nes Lorelė jautėsi tarsi būtų kalta dėl to, kas atsitiko nelemtą vasaros vakarą. Kūrinio eigoje sužinosite daugiau apie seserų santykius ir kaip Mėjos paauglystė neigiamai paveikė jaunutę Lorelę, turėjusią susidoroti su likimo paruoštais iššūkiais. Romane "Meilės laiškai mirusiems" vystoma ir labai aktuali asmenybės formavimosi tema ir neatsakingas požiūris į vaikų priežiūrą. Nors pagrindinis knygos akcentas buvo Mėjos mirtis, Lorelės laiškuose galima sužinoti daugiau ir apie komplikuotus tėvų santykius, kurie irgi turėjo įtakos Mėjos poelgiams.

Ave Dellaira plėtoja asmenybės sutrikimų temą, kuri iš tiesų primena gerai žinomo Laurie Halse Anderson romano "Kalbėk" tematiką. Lorelės uždarumas ir nenorėjimas išsipasakoti privedė ją prie nepasitikėjimo savimi, o tai būtent ir primena Laurie Halse Anderson romano veikėjos situaciją, kur mergina gniaužė savyje patirtas gyvenimo nuoskaudas. Abi autorės siunčia stiprią žinutę skaitytojui - netylėkite apie tai, kas jus žudo iš vidaus. Palengvėjimas, kuris užplūs po atviro pokalbio su artimu žmogumi, yra neįkainojamai veiksmingas.

Romane dominuoja dar vienas svarbus veikėjas, kuris susijęs su abejomis sesutėmis. Tai buvo vaikinas Skajus, su kuriuo Lorelė užmegz neįtikėtinai stiprų ryšį, kurį, deja, apsunkins jos pačios nenuspėjama asmenybė. Nors šie santykiai vystėsi labai greitai, turėjo ir neigiamų akimirkų, kurios tikrai verčia skaitytoją palaikyti Skajaus poziciją šioje situacijoje.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į Mėjos mirtį. Atvirai sakant, pati autorė manau nebuvo labai užtikrinta dėl tikrų mirties aplinkybių, nes atsižvelgus į Lorelės laiškus ir pačios būseną iš tiesų yra sunku įvertinti, kas atsitiko. Iš tikrųjų tai yra tikrai labai įdomus ir neįtikėtinas dalykas, paliekantis šansą skaitytojam pačiam interpretuoti šį esminį romano įvykį ir susidaryti savą nuomonę. Taip pat man bent jau labai patiko tai, kad autorė sukūrė istoriją su fėjomis, nes būtent Mijos mirtis ir paremta šia seserų teorija apie stebuklingas galias ir sparnus....

Kalbant apie pačius laiškus - išskirtinį romano akcentą - kiekvienas iš jų bus parašytas ne veltui, Lorelė pasirinko tuos mirusius žmones, kurių biografija vienaip ar kitaip siejasi su jos pačios gyvenimu. Lorelė tarsi sugebėjo susitapatinti su tai žmonėmis ir jų skausmą prilygino savajam. Na, iš mirusių žmonių nepažadu, kad žinosite tikrai visus, gal tik kelis, bet autorė supažindins jus su jais, nes Laurel kruopščiai ir apgalvodama pasirinkdavo žmogų, kuriam rašys ir labai taikliai pavertė tuos žmones istorijos dalis. Tikrai buvo įdomu skaityti profesionaliai sujungtus visai skirtingų žmonių gyvenimus.  Na, manau patiems bus įdomiau visą tai sužinoti, tačiau nereikėtų tuo pačiu jų ir sureikšminti, nes visgi pagrindinė kūrinio idėja slypi kur kas giliau.

Kūrinį vertinu teigiamai, nors ir pasitaikė tam tikrų niuansų, kurie mane trikdė. Pavyzdžiui, man šiek tiek pasirodė monotoniškas ir pasikartojantis Lorelės gyvenimo aprašymas jau po sesers mirties. Labai rekomenduoju šį kūrinį visiems, kurie mokotės susitaikyti su praradimais, kurie jaučiate kaltę ir norite sužinoti, kaip išmokti gyventi toliau po tam tikrų sukrėtimų.  Rekomenduoju visiems Lauren Halse Anderson bei Jenny Downham gerbėjams - manau jūs geriausiai suprasti Ava Dellaira siunčiamą žinutę.

Kiera Cass "Paveldėtoja"

Pagaliau pasaulinėje prekyboje pasirodė kone metus lauktas ir iš anksto puikiai vertinamas autorės Kiera Cass Atrankos serijos tęsinys - "Paveldėtoja", kuriame pasakojama apie visos karalystės paveldėtoją ir jos nuotykius bei pokyčius visoje karalystėje. Vos antradienį išleista knyga atsidūrė mano rankose ir suskubau skaityti ir įvertinti, kad ištikimiausi Lietuvos skaitytojai galėtų sužinoti, ko galima tikėtis.

Tikriausiai nereikia priminti, kaip baigėsi "Vienintelė", bet trumpai drūtai tariant - Princas Maksonas išsirinko Ameriką į žmonas ir Karalystėje įsivyravo taika, buvo nutraukta kastų sistema.
"Paveldėtoja" pasakoja apie įvykius, praėjus aštuoniolikai metų nuo Amerikos ir Maksono santuokos. Karalystė pamažu apsiprato su naująja sistema, užaugo naujos kartos kur kas modernesnėje visuomenėje. "Paveldėtoja" pasakoja jau nebe apie visiems puikiai žinomus veikėjus, bet jų palikuonis. Šiuo atveju pagrindinė veikėja ir sosto paveldėtoja buvo aštuoniolikmetė Idlina, kuri anaiptol nesidžiaugė pečius užgulusia našta.

Idlinos asmenybė tikrai išsiskyrė iš minios. Kai Ameriką galima buvo pavadinti nenuorama svajokle, Eadlyn buvo žavinga bei užsispyrusi kerėtoja. Mergina nebijojo reikšti savo nuomonės, turėjo griežtus įsitikinimus, kurie sukėlė daugybę diskusijų tarp visų pasaulio skaitytojų. Ne visiems patiko tam tikri Idlinos bruožai, bet taip tik dar labiau buvo pabrėžiamas kartų skirtumas. Vis dėlto, reikia nepamiršti ir suprasti, kad Idlina norėjo gero ne tik sau, bet ir visai karalystei, bet paaugliškos svajonės apie laisvę dažnai priversdavo pamiršti apie valdžios rūpesčius.

Nemažai skaitytojų, pabaigę "Vienintelę" šiek tiek dvejojo dėl tariamai "neužbaigtos" romano pabaigos. Jie norėjo sužinoti daugiau apie tai, kaip Karalystės žmones paveiks kastų panaikinimas, o būtent to ir nesužinojome. Dabar manau, kad Kiera Cass tokį sprendimą priėmė ne veltui. "Paveldėtoja" būtent ir pasakoja apie naują kartą ir kastų panaikinimo padarinius. Visgi ne visi žmonės jais patenkinti ir netgi praėjus aštuoniolikai metų, atsiranda tokių, kurie ir Idlinos kartos laikais sugeba atrasti neigiamų aspektų - šį kartą atsirado nepatenkintų monarchine valdžia.

Kiera Cass nusprendė išlaikyti nuo serijos pradžios užsitęsusią tradiciją ir vėl sukūrė veikėjus, kuriems privalu buvo dalyvauti Atrankos procese. Šį kartą toji "auka" buvo būtent Idlina, kuri turėjo išsirinkti vaikiną, su kuriuo galėtų nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Problema buvo tai, jog Idlina visai nenorėjo tokiu dirbtinu būdu rinktis vyro, bet pakluso tėvų valiai, nes jų manymų, būtent toks publikos patenkinimas išlaikys taiką visoje Karalystėje. Taigi, dar viena Kiera Cass knyga neapsieis be Atrankos proceso, kuris, mano manymu, nebe toks ypatingas kaip buvo anksčiau.

Mane labai žavėjo visa Idlinos šeima, kurią sudarė tėvai Maksonas ir Amerika bei dar trys broliai. Tai buvo labai stipri ir visapusiškai įtakinga šeima, kuri visus sprendimus priėmė vieningai. Ahren buvo svarbiausias žmogus Idlina. Matote, ryšys su šiuo broliu buvo ypatingas dėl to, kad jie buvo dvyniai ir Ahren vos per plauką netapo sosto paveldėtoju, bet, deja, gimė vėliau nei pati Idlina. Labai žavėjausi šiuo ryšiu, nes viso romano metu jis bus labai reikšmingas ir įtakingas, romano pabaigoje būtent įvykiai, susiję su šiuo broliu, paveiks Idliną ir privers kitaip pažvelgti į gyvenimą...

Kūrinio eigoje dominuos Atrankos proceso renginiai: vakarėliai, pasimatymai, trumpi arba ne visai pokalbiai ir kiti užsiėmimai, apie kuriuos, tiesą sakant, jau esate skaitę ankstesnėse dalyse. Buvo kiek sunku įsiminti bent jau pagrindinių vaikinų vardus, nes buvo labai ryškus kontrastas tarp geriečių ir blogiečių, kurie nebus nusiteikę taikiai ir tikrai pridarys bėdos kūrinio eigoje... Buvo sunku išskirti vieną ypatingą vaikiną, nors tikrai buvo mielų širdžiai variantų už kuriuos net aš pasakyčiau taip. Deja, valiūkiškas Idlinos charakteris ir nusistatymas ilgai neleido atverti širdies ir priimti meilę.

Nemažai dėmesio buvo skiriama dar vienam veikėjui. Tai buvo Marlės (Amerikos draugės iš ankstesnių dalių) sūnus Kailas. Šis vaikinas kartu su savo šeima taip pat gyveno rūmuose ir kažkokiu neįtikėtinu būdu buvo įtrauktas į Atrankos procesą jam to net nežinant. Deja, jo ir Idlinos santykiai buvo komplikuoti ir dažnai susiję su nepagarba viens kitam, bet galiausiai buvo pralaužti ledai ir net tada, kai pati Kiera Cass iš anksto paviešino 12 pirmų "Paveldėtoja" skyrių, skaitytojams buvo aišku, kad būtent Kailas pavergs Idlinos širdį. Na, ar taip tikrai bus negaliu pasakyti, nes pabaigusi visą romaną nesu galutinai įsitikinusi. Matote, Idlinos charakteris ir išorinės aplinkybės bei problemos gali pasukti įvykius visai kita linkme, nors romantiškų akimirkų tikrai rasite ir jos tikrai palies jūsų širdis.

Buvo šiek tiek gaila skaityti apie veikėjus iš ankstesnių dalių ir suvokti, kad jie jau nebėra pagrindiniai. Šiuo atveju visi dominuojantys veikėjai tapo antraeiliais ir skaitytojo psichologija veikia taip, kad dėmesys yra sutelkiamas tik į pagrindinius veikėjus. Iš ties įdomu buvo skaityti pasikeitusius laikus ir sužinoti, kaip sekasi numylėtiems veikėjams. Deja, bet šiek tiek pasijaučiau įkalinta vienoje erdvėje, nes ir vėl visas veiksmas vyko rūmuose, norėjosi plačiau sužinoti apie pasaulį už rūmų durų, ypač po to, kai taip ilgai ir kantriai laukėme kastų panaikinimo... Na, galbūt kitose "Paveldėtoja" dalyse tai sužinosime, nes taip, tai yra dar viena serija ir "Paveldėtoja" dalis tikrai nebuvo paskutinė. Romano pabaigoje tikrai neįvyksta lemiami pokyčiai ir sprendimai, bet autorė Kiera Cass vis tiek puikiai išlaikė intrigą ir norą paskaityti dar ir kitus kūrinius. Na, labai viliuosi, kad nereikės daugiau laukti metus laiko!

Rekomenduoju šį romaną net ir tiems, kurie nelabai domėjosi "Atrankos" serija, nes aprašoma visai nauja karta su naujomis problemomis ir intrigomis. Tikrai buvo labai įdomu ir lengva skaityti, tikriausiai vien tai, kad taip greitai paruošiau aprašymą, būtent tai ir patvirtina. Puikus kūrinys ir puiki trilogija, belieka sulaukti kitų dalių ir, savaime suprantama, filmo!

Kody Keplinger "The Duff"

Šiais, itin moderniais laikais, visuomenė net ir sunkiausiomis aplinkybėmis sugeba rasti atsakymus į daugybę rūpimų klausimų, išeitis į, rodos, neišsprendžiamas problemas. Visi žmonės ieško būdų nuraminti save, pasimiršti nuo problemų. Vieni tai daro skaitydami knygas, kiti sportuodami, dar kiti mėgsta pasimiršti savo darbuose. Yra tokių žmonių, kuriems kūniškas malonumas yra visų problemų sprendimas ir "The Duff" yra knyga, kuri būtent apie tai ir pasakoja.

"The Duff" pagrindinė veikėja yra paauglė Bianca, kuri buvo gana patenkinta savo gyvenimu. Gerai mokėsi mokykloje, turėjo draugų, neturėjo milijonų rūpesčių, kurie slėgtų jos pečius. Vieno vakarėlio metu, kai geidžiamiausias mokyklos mergišius ją užkalbino ir pavadino ją Duff, mergina iš naujo apsvarstė savo gyvenimą ir suprato, kad jis buvo niekam tikęs.

Žodį Duff galima versti paraidžiui. Designated ugly fat friend. Nežinau kaip lietuviškai būtų galima išversti tokį trumpinį, kad tuo pačiu metu jis skambėtų taip pat intriguojančiai kaip ir duff. Tebūnie paliksiu originalo kalba. Matote, kitais žodžiais Duff apibūdina nepatrauklų draugą grupėje, kuriuo naudojasi aplinkiniai, norėdami gauti daugiau informacijos apie seksualiausius duff draugus. Pasak vaikino Wesley, atvėrusio pagrindinei veikėjai akis, kiekviena grupuotė mokykloje turi tokį draugą, nes tokie žmonės padeda išlikti proto ribose ir nesielgti nepraktiškai. Kad ir kaip Bianca bandė paneigti Wesley žodžius, kuo ilgiau galvojo apie tai, tuo labiau suprato, kad visgi tai buvo tiesa.

Nuo lemtingojo vakarėlio prasidėjo ir kitos problemos merginos gyvenime. Viena iš jų - tėvų skyrybos, po kurių merginos tėvas grįžo prie senai mesto įpročio - alkoholizmo. Tai labai gąsdino merginą, bet ji nesiryžo niekam apie tai pranešti... Šis pasirinkimas privedė ją prie noro pasimiršti, o tai padaryti Bianca sugebėjo tik pačioje neįtikinamiausoje vietoje - Wesley lovoje...

Bianca man patiko tuo, kad buvo tokia asmenybė, nesistengianti prisitaikyti prie kitų. Jai nelabai rūpėjo jos išvaizda, tuo labiau ką apie ją manė kiti žmonės. Ji žniojo, kad nebuvo nei populiari, nei patraukli, bet tai nesmukdė jos asmenybės, kuria žavėjausi, nes ne visi paaugliai sugeba išlipti iš visuomenės primestų standartų.

Bianca geriausios draugės Casey ir Jessica buvo tiesiog nepriekaištingos asmenybės. Kaip teigė pati Bianca, šios dvi draugės buvo vaikinų numylėtinės. Joms nereikėjo daryti nieko ir jos vis tiek atrodydavo puikiai ir sulaukdavo aplinkinių dėmesio. Casey man pasirodė kaip labai rūpestinga draugė, kurią linkėčiau turėti kiekvienai. Casey ir Jessica palaikė Bianca net tada, kai rodės, merignų santykiai byrėjo į šipulius. Puikus tikros draugystės pavyzdys, aprašytas "The Duff" manau verstų kitaip pažvelgti į santykius tarp merginų ir draugių, nes kartais, žiūrint iš šalies, atrodo, kad merginos jaučiasi priverstos bendrauti su tam tikromis draugėmis, kai tikra draugystė turėtų būti pagrįsta pasitikėjimu.

Nežinau ar galiu pateisinti Bianca sprendimą naudotis Wesley geranoriškumu ir taip atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Nors Wesley ir buvo mergišius, kuris buvo net pagarsėjęs tuo, Bianca turėjo gerą reputaciją, kurią galėjo lengvai prarasti. Nemanau, kad seksas yra geriausias būdas pabėgti nuo asmeninių problemų, bet norint paskaityti apie įvairiapusišką asmenybę, panagrinėti įvairių charakterių, tikrai yra verta paskaityti tokį kūrinį ir susipažinti su veikėjais, kurie, kaip kitose populiariose knygose, nėra tik eiliniai nuoširdieji, turintys puikų humoro jausmą ir sugebėjimą save vaizduoti kaip didvyrį.

Kūrinyje sulauksite pasakojimų apie merginos praeitį, apie jos šeimą ir draugus. Taip pat tikriausiai su nekantrumu lauksite aistringų akimirkų tarp Wesley ir Bianca, kas iš tiesų gali priminti tokį kūrinį, kaip kad Tamara Webber "Lengvai"... Autorė leis artimiau susipažinti ir su gražuoliuku Wesley bei jo gyvenimo patirtimi, o pabaigoje knygos viskas pasisuks taip, kad neišvengsite ir meilės trikampio tarp tam tikrų knygos veikėjų...

Labai nemėgstu, kai paaugliai, aptarinėdami poros santykius, teigia, kad po kelių savaičių draugystės jau sugebėjo pamilti tą savo artimą žmogų. Iš tiesų, meilė nebūna tokia staigi, pradžioje įmanomas yra tik susižavėjimas priešinga lytimi, o tik metams bėgant šie jausmai gali išsivystyti į meilę. Bianca buvo mano bendramintė ir taip pat ne kartą teigė, kad mylėti galima mamą, tėtį, brolį, sesę, bet ne vaikiną, kurį pažįsti vos kelis mėnesius. Ne kartą akcentuodama meilės prasmę autorė tikėjosi išugdyti meilės, kaip vertybės, supratimą paaugliams, kurie dar nelabai to gali padaryti.

Retai kada lyginu knygas su filmais, o ypač serialais, bet šį kartą tai būtina padaryti, jei norite artimiau susipažinti su pagrindinės veikėjos asmenybe. Yra toks serialas "Awkward" ir jeigu jį žiūrite, esu tikra, kad pastebėjote pagrindinės veikėjos Dženos charakterio išskirtinumą. Taigi, žinokit, kad Bianca yra ganėtinai panašus Dženos atitikmuo.

Kalbant apie filmus, gera naujiena yra ta, kad yra sukurtas filmas "The Duff", kuris prieš mėnesį pasirodė ir Lietuvos kino teatruose.. Esu tikra, kad tokio paaugliško ir Amerikietiško stiliaus filmas sulauks didžiulio susidomėjimo, o knyga taps dar populiaresnė paauglių tarpe. Rekomenduoju "The Duff" kaip kitokio stiliaus knygą paaugliams, iš kurios nemanau, kad verta mokytis tam tikrų motyvų. Esu tikra, kad skaitydami šią knygą praleisite tikrai nemažai puikaus ir įspūdžių kupino laiko.

*Pastaba: Knyga buvo perskaityta dar gerokai prieš pasaulinę filmo premjerą, todėl dabar, kai jau su Jumis dalinuosi ir knygos aprašymu, galiu šiek tiek palyginti ją su filmu, kurį jau spėjau pamatyti. Visgi, iš filmo anonso buvo galima pastebėti tikrai nemažai skirtumų ir tiesa yra tokia, kad šią knygą ir to paties pavadinimo filmą galima vertinti kaip du skirtingus kūrinius, nes vertybės, akcentuojamos šioje knygoje (paminėta ir pačiame aprašyme) neatskleidžiamos pačiame filme. Idealiausia bus, jeigu patys pirmiausia paskaitysite knygą, tuomet pažiūrėsite filmą ir susidarysite objektyvią nuomonę.
Jeigu taip padarysite, nebijokite parašyti man asmeniškai, būtų malonu padiskutuoti ;)

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker