Bethany Neal "My last kiss"

"My last kiss" buvo knyga, kuri pritraukė mane savo nuostabiu viršeliu. Nedažnai taip nutinka, bet kai pamatau kažką tokio "oho" - negaliu atsispirti. Ši knyga sulaukė daugybės prieštaringų nuomonių. Vienos iš jų kūrinį sulygina su žeme, o kitos iškelia į aukštumas. Tikriausiai įdomu kokia mano nuomonė, ar ne?

"My last kiss" pasakoja apie merginą Cassidy, kuri žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Kad ir kaip būtų keista, jai buvo suteiktas dar vienas šansas ir ji, vaiduoklio formos pavidalu, atgijo su tam tikru tikslu, kurio ji pati iš pradžių nesuprato.Būtent dėl tokio ypatingo ir neeilinio šanso ir nusprendžiau šios knygos aprašymą įkelti mėnesį, kurį skyriau fantastiniam pasauliui. Cassidy turėjo galimybę stebėti jai artimus žmones ir jų kančias dėl jos mirties. Dažnai pagalvoju, ar norėčiau tokį vaizdą pamatyti: verkianti mama, draugai... Siaubas!

Cassidy niekaip nesugebėjo prisiminti, kas jai įvyko tą dieną, kai ji žuvo. Mergina težinojo, kad dalyvavo vakarėlyje ir kažkokiu būdu nukrito arba įšoko į upę nuo tilto. Stebėdama ją supusius žmones, mergina bandys atskleisti, kas iš tiesų jai įvyko. Pamažu ji ėmė suprasti, kad būtent dėl šios priežasties jai ir buvo suteiktas toks šansas.

Istorija nebūtų tokia įdomi, jei ne visos romantiškos detalės... Jos buvo kone esminės šiame kūrinyje. Pati knyga prasidėjo pirmuoju Cassidy bučiniu. Manau, kad tai geniali autorės idėja. Kodėl gi nepradėjus knygos, pavadinimu "My last kiss" su epizodu apie jos First kiss? Pirmasis Cassidy bučinys buvo tarp jos ir dar vieno, labai svarbaus veikėjo - Ethan. Šiedu įsimylėjeliai buvo pavydėtinai žavūs, į juos krypdavo visų žvilgsniai ir visi pavydėjo Cassidy jos vaikino.

Deja, kol pagrindinė veikėja dar buvo gyva, ji padarė didžiulę klaidą, kuri privertė ją meluoti ir gal net prisidėjo prie jos mirties. Mergina artimiau susibendravo su vaikystės draugu Caleb ir praleido nemažai laiko kartu su juo, tokiu būdu suteikdama jaunuoliui vilties... Tarp jų nieko rimto neįvyko, išskyrus vienintelį bučinį. Nuo jo ir prasidėjo įvairūs šantažai, intrigos, komandiniai sąmokslai...

Šiame kūrinyje vyrauja labai daug veikėjų ir visus galima palaikyti įtariamaisiais dėl Cassidy mirties, nes autorė kūrinio pradžioje nepateikė nei vieno fakto, kuris leistų nors kiek atspėti Cassidy žudiką. Tarp šių veikėjų bus ir pavydi draugė, geriausias Ethan draugas, Caleb, geriausia Cassidy draugė, jaunuolis, vardu Mica ir kiti.

Nors pradžioje kūrinio gali susidaryti įspūdis, kad Ethan ir Cassidy romanas nėra itin tvirtas, eigoje pakeisite savo nuomonę, nes autorė leis iš romantiškosios pusės pažvelgti į šiuos du jaunuolius. Prisipažįstu, jų santykiai man kažkodėl šiek tiek priminė vieną mėgstamiausių mano knygų - "Kai aš žuvau". Geriausias dalykas apie šiuos įsimylėjelius yra tai, jog kažkokiu nesuvokiamu būdu Ethan matė Cassidy ir galėjo su ja bendrauti, net jai mirus, kai ji buvo toje vaiduokliškoje būsenoje. Tai buvo pati gražiausia kūrinio dalis ir labai protinga, nes logiška būtų manyti, kad Cassidy negalėdama bendrauti su žmonėmis, negalėtų išsiaiškinti jai rūpimų dalykų apie jos pačios mirtį. Tam jai reikėjo tarpininko. Ir ne bet kokio, o mieliausio jai žmogaus. Kūriniui įsibėgėjus Cassidy prisiminimai ryškės ir ji prisimins dar vieną priežastį, kodėl atsidūrė tokioje situacijoje, tokioje būsenoje.

Šią knygą kaip suprantate skaičiau originalia anglų kalba. Dabar rečiau nei anksčiau aprašymuose įvertinu skaitymo sunkumą, bet šį kartą vėl tai padarysiu. Taip jau yra, kad autorė rašė tikrai gan nesunkiu rašymo stiliumi, viskas pritaikyta jaunimui, bet pats siužetas gali jus klaidinti, nes yra labai labai painus, todėl rekomenduočiau šią knygą tik žinant, kad tikrai viską suprasite. Kas čia žino, galbūt kada nors knyga pasirodys Lietuvoje ir turėsite galimybę paskaityti ją lietuviškai...

Kaip jau minėjau, man labai patiko, kad knyga prasidėjo pirmuoju bučiniu ir taip mes gavome paaiškinimą apie pavadinimą. Matote, tai buvo ne tik pirmas veikėjos bučinys, bet ir paskutinis...
Skaitant šią knygą atradau ir minusą - norėjosi geriau pažinti veikėjus, paanalizuoti jų asmenybes, bet tai buvo nelengva, nes siužetas buvo sukoncentruotas ties kitais dalykais. Bandydama ką nors parašyti apie Cassidy asmenybę, negaliu to lengvai padaryti vėlgi dėl tos pačios priežasties...

Nežinau kodėl tiek daug kritiškų nuomonių apie šią knygą yra, bet man ji pasirodė tikrai nebloga. Siužetas neeilinis, yra veiksmo, intrigų, romantikos... Manau, kad tikrai verta paskaityti Rekomenduočiau tiems, kuriems patiko "Juodojo triušio vasara", nes ši knyga bus panašiai paini kaip ir minėtoji.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Maggie Stefvater "Skorpiono lenktynės"

"Skorpiono lenktynės" yra dar viena knyga, kurią norėjau perskaityti jau kurį laiką, bet niekaip neprisiversdavau... Įdomiausia yra tai, kad net nežinojau apie ką ji bus, per visą tą laiką nei karto neperskaičiau knygos anotacijos. Tiesą sakant, dar ilgai svarsčiau ar knygą priskirti prie fantastinių, ar visgi ne. Bet galiausiai pasilikau prie tokios nuomonės, netrukus sužinosite dėl ko.

Manau, kad niekada neužsiminiau apie knygas, kurių tiesiog negaliu skaityti. Omenyje turiu žanrus. Taigi, pirmą kartą oficialiai pristatau sąrašą knygų, kurių vengiu kaip tik galiu:

1. Knygos apie šokius, ypač baletą.

2. Knygos apie delfinus.

3. Knygos apie žirgus.

4. Knygos apie vampyrus

5. Knygos apie vilkolakius

Jeigu skaitėte "Skorpiono lenktynės", tikriausiai pastebėjote trečiąjį punktą, ar ne? Taip taip, knygų apie žirgus net labai nemėgstu, bet kaip minėjau, knygos anotacijos neskaičiau, todėl šio fakto net ir nežinojau. Bet esmė ne tame. Įdomiausia yra iš mano pusės tai, kad pabaigiau šią knygą ir net drįstu ją aprašinėti.

"Skorpiono lenktynės" pasakoja apie nedidelę salą ir jos gyventojus. Pagrindinė veikėja Keitė, vadinama Puka, buvo paauglė, gyvenanti kartu su dviem broliais. Kartu jie gyveno sunkiomis sąlygomis. Buvo sakoma, kad salos gyventojai bėgo į didžiąją salą, esančią netoli mažosios, tam, kad susirastų geresnį darbą ir geresnį gyvenimą. Keitės šeima liko saloje ir kentėjo to pasekmes. Vos sudurdami galą su galu broliai su seserimi buvo priversti imtis tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, vyriausiasis brolis Geibas nusprendė persikelti į didžiąją salą. Šiuo sprendimu itin nusivylė Keitė, kuri taip pat priėmė jai nebūdingą sprendimą.

Taip skaitytojai susipažino su Skorpiono lenktynėmis. Matote, Keitės sprendimas ir buvo susijęs su jomis. Paauglė nusprendė dalyvauti taip priversti brolį likti saloje. Vėliau išaiškėja dar didesnė priežastis, bet manau, kad supažindinimui su knyga užteks ir šio aspekto. Taigi, kalbant apie pačias lenktynes, galiu pasakyti, kad jos buvo mirtinai pavojingos ir jose dalyvavo raiteliai vyrai. Tai buvo ne paprastos žirgų lenktynėse. Jose dalyvavo vandens žirgai. Pasak Amerikiečių mitologinių pasakojimų, tokie žirgai egzistavo ir autorė Maggie Stefvater, susižavėjusi šiuo faktu, nusprendė parašyti tokį romaną. Norėdama papokštauti, autorė nusprendė paaštrinti istoriją ir aprašyti Keitę kaip pirmąją lenktynių dalyvę merginą. Ir tai dar ne viskas: Keitė dalyvavo su paprastu, ne vandens žirgu...

Siužetas pasakojamas iš dviejų veikėjų perspektyvų, todėl susipažinsite su dar vienu pagrindiniu veikėju, kuris, kaip ir Keitė, dalyvavo lenktynėse. Vaikinas buvo Šonas Kendrikas, kuris dirbo žirgyne, turėjo mylimą žirgą ir siekė jį perpirkti iš savininko. Jo dalyvavimo lenktynėse priežastis buvo ta, kad laimėjęs, jis būtų galėjęs įgyvendinti savo svajonę ir tapti žirgo savininku.

Kalbant apie šiuos du veikėjus, sunku išskirti, kuris iš jų man patiko labiau. Šonas man pasirodė kaip labai paslaptingas, uždaras, santūrus, bet nuoširdus vaikinas. O Keitė buvo tokia miela naivuolė, tikinti šviesia ateitimi ir savo jėgomis. Tikriausiai puikiai mokate suvesti faktus ir suprantate, kad tarp šių veikėjų užsimegs ryšys, nors galbūt tai bus tik draugiškas...

Knygos eigoje sužinosite kaip dalyviams sekėsi treniruotis ir ruoštis lenktynėms, kaip jie skaičiavo bėgančias dienas. Manau, kad labiausiai jums įsimins šių veikėjų jausmai ir mintys. Abu jie turėjo daugybę abejonių, kas čia žino, galbūt tai prives ir prie pasitraukimo... Viską sužinosite tik paskaitę patys.

Man patiko autorės idėja apie vandens žirgus. Tai taip neįprasta, bet tuo pačiu mus supažindina su etnografiniais aspektais. Tai tikrai sužavėjo ir nepaisant to, kad nemėgstu knygų apie žirgus, galiu padaryti išimtį būtent šiai knygai. Man užkliuvo visai kiti dalykai. Kūrinio erdvė man pasirodė per mažai nupasakota. Taip, žinojome, kad Keitė su Šonu gyveno mažoje saloje, kad žmonės bėgo į didesniąją dėl geresnio gyvenimo. Bet nebuvo nieko tiksliau pasakyta ir to man bent jau trūko. Be to, salos gyventojai buvo labai naivoki. Tarp jų ir pati Keitė, kuri net ir gyvendama itin skurdžiai, nenorėjo palikti savo salos ir namų. Na, manau pasiekus tokią kritinę ribą, geriau rinktis tai, kas padėtų tau išsilaikyti ir svarbiausia, nebadauti.

Mane pribloškė knygos pabaiga. Tikrai tikėjausi, kad įvykiai pasisuks kita linkme, visgi įvairūs požymiai ir leido manyti kitaip. Pasiruoškite viskam! Bent jau Skorpiono lenktynių baigčiai. Na, o pati pati pabaiga buvo labai jautri ir labai rami, kas nebūdinga šiam kūriniui. Bet manau, kad kitokios pabaigos ir negalėjo būti, autorė būtų padariusi didžiulę klaidą, jei viską būtų pabaigusi kitaip.

Autorė Maggie Stefvater parašė tikrai neeilinį kūrinį, kuris, kitaip nei dauguma tokio stiliaus knygų, neturi tęsinio. Manau, kad jo ir nereikia. Jeigu patiko "Skorpiono lenktynės", galite išbandyti ir kitas autorės knygas, kaip kad serija "Virpėjimas". Deja, būtent šios serijos tikriausiai tarp mano aprašymų neišvysite, bet tai nereiškia, kad negalite jos paskaityti ar kad nerekomenduoju jos.

Skaitytojų nuomonės:

Na knyga visai nebloga . Nors ir norėjosi galbūt dar kažko. Manau truputi trūko veiksmo, bent jau man , nes aš labai mėgstu tokias knygas kur veiksmo būna. Iš pradžių maniau jog lenktynės prasidės kažkur knygos viduryje , tačiau klydau. Nemaniau kad lenktynės prasidės knygos pabaigoje ir taip greit baigsis. Na bet vistiek nepasakyčiau kad knyga nepatiko. Buvo įdomu jog buvo fantastikos , bet ne per daug. Taip pat jog ir pačios realybės, jausmu , išgyvenimų buvo. Na o labiausiai patiko, jog ši istorija buvo papasakota dviejų skirtingų asmenų. Buvo įdomu skaityti kaip jie pasakojo apie vieną dalyką skirtingai, na ir t. t.
Manau jei reikėtu vertinti 10 balų sistemoje, šiai knygai duočiau kokius 8 ar 9. Na , o šiaip tai aš tai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

Knyga tiesiog nepakartojama!
Jei kažkada skaitytas M. Stiefvater "Virpėjimas" sužavėjo gana banaliu, šiek tiek nuspėjamu, nors tikrai savotiškai originaliu siužetu, tai "Skorpiono Lenktynės" visiškai sužavėjo originalumu, keista, mistiška knygos sukuriama atmosfera ir paprastais, žemiškesniais herojais, kokių nepamenu sutikusi nė vienoj iki šil skaitytoj knygoj. Tiesiog sunku paaiškinti, kokia nuotaika apima skaitant, o tuo labiau baigus skaityti šią knygą.

Vicotria Aveyard "Raudonoji karalienė"

Leidykla Alma littera neatsilieka nuo pačių garsiausių paaugliams leidžiamų knygų leidyklų pasaulyje, nes šį kartą iš anksto nuspėjo aprašinėjamos knygos populiarumą ir praėjus vos mėnesiui nuo knygos premjeros pasauliniu mastu, galime džiaugtis ir mėgautis kūriniu, kuris jau pasirodė ir Lietuvoje. Nuo pat pirmų knygos puslapių galvojau, kad knyga bus labai panaši į mūsų visų mėgstamą Kieros  "Atranką". Mano nuomonė pasikeitė akimirksniu ir dabar manau, kad šią knygą galima laisvai vadinti "Divergentiška Atrankos" versija. Taip, kad šių dvejų knygų gerbėjai, čiupkit naujai išleistą kūrinį.

Knyga yra apie merginą, kuri visą savo gyvenimą jautėsi prastesnė už kitus, ypač už savo šeimos narius. Ji jautėsi nepilnaverte, nuvertinta, bet vistiek mylima. Svarbu pabrėžti tai, jog ji gyveno laikais, kai pasaulyje vyravo karas tarp raudonųjų (jos kastos) ir sidabrinių (kilmingųjų). Mara nekentė kilmingųjų ir troško sunaikinti karą pasaulyje, troško taikos. Jos broliai taip pat dalyvavo kare ir net jai grėsė tarnyba armijoje, bet ji jos išvengė...

Vieną dieną Mara susipažino su vaikinu, kuris pakeitė jos gyvenimą. Vaikinas sugebėjo jai gauti darbą kilmingųjų rūmuose, todėl jai nebereikėjo baimintis dėl tarnybos armijoje, dėl karo. Keisčiausia buvo tai, kad paslaptingasis netikėtai sutiktas vaikinas ir buvo vienas iš kilmingųjų. Tiesą sakant, jis buvo būsimasis šalies karalius! Pagrindinė veikėja draugo kilmę sužinojo tik jos pirmojo pokylio, kur ji turėjo dirbti, metu. Tiesą sakant Mara pati pasižymėjo tame pokylyje - netyčia atskleidė savo galias, apie kurias net pati nenutuokė. Tai buvo lemtinga klaida jai, nes taip ji tapo persekiojama kilmingųjų. Karališkoji šeima sukūrė jai naują tapatybę ir nusprendė ištekinti už būsimo karaliaus brolio, kad pasaulis nesužinotų, kas ji tokia ir kodėl nekilmingoji raudonoji turėjo išskirtinių galių, kurių turėdavo tik sidabriniai...

Knygos eigoje pamatysite pagrindinės veikėjo persikūnijimą, naujo gyvenimo pradžią, pažintį su būsimu vyru, romantiškų akimirkų ir daugybę kitų dalykų. Merginai net pavyks įgyvendinti savo tikslus - pradėti revoliuciją šalyje, kuria ji tikėjosi nutraukti nesibaigiantį karą. Bet pagrindinis klausimas: "Ar jai pavyks?".

Norėčiau šiek tiek aprašyti ir pagrindinę veikėją, Marą. Manau, kad ši asmenybė sužavės ne vieną skaitytoją, nors mergina ir nebuvo pasitikinti savimi, itin laiminga ir drąsi. Man Mara pasirodė labai tikra, labai žmogiška, nes jautėsi jos baimė ir nedrąsumas prieš priimant itin svarbius sprendimus, prieš kovą. Autorė ją sukūrė kaip labai nuoširdžią, bet tuo pačiu ir naivoką asmenybę, kuri netikėjo, kad kas nors gali nepasisekti, kad viskas bus gerai.

"Raudonoji karalienė" man iš pradžių pasirodė itin panašus į "Atranką", nes abiejuose kūriniuose aprašomas kilmingųjų gyvenimas. Netrukus savo nuomonę pakeičiau, kai pastebėjau apie ką ši knyga iš tiesų yra. Ir iš tikrųjų šie du kūriniai labai skirtingi, tad neišsigąskite sutampančių detalių pradžioje. Na, o "Divergentiška" versija pavadinau dėl to, kad knygoje kupina veiksmo scenų ir revoliuciškų kovų, kurios tikrai visiems patinka.

"Raudonoji karalienė" iš dalies puikiai atitinka šių dienų aktualijas. Autorė Victoria Aveyard norėjo parodyti, kad ne visi žmonės yra tobuli ir ypatingi, turintys išskirtinių talentų. Būtent tokia buvo ir pagrindinė veikėja Mara - paprasta mergina, itin nuvertinanti save ir puikiai suprantanti, kad niekada neprilygs šeimos išlaikytojai - sesei Gisai, kuri buvo kruopšti ir talentinga mergaitė. Dažniausiai visuose romanuose, ypač fantastiniuose, rasime veikėjus, kurie yra atsakingi už savo šeimos gerovę ar turi ypatingą talentą, bet šį kartą Mara buvo visiškai eilinė mergina. Autorė norėjo pasakyti, kad ne visada žmonės yra kam nors gabūs, bet jie savaip išskirtiniai - galbūt neeilinius talentus pakeis nuostabus ir nuoširdus būdas.  Kūrinio eigoje šį tema dar labiau išplėtojama, nes įtraukiamas ir veikėjas Mavenas, kuris visą gyvenimą praleido brolio, būsimojo karaliaus, šėšėlyje ir turėjo tenkintis minimaliu tėvo dėmesio, kadangi jis nebuvo toks, kaip puikusis brolis Kalas. Šis požymis labai stipriai paveikė Maveno asmenybę ir vaikinas jautėsi nepilnaverčiu šeimos nariu, kuris niekada neprilygs vyresnėliui.

Pirmosios romano pusės kompozicija išties pasirodė įdomi. Pirmą kartą skaitydama romaną to nepastebėjau, bet perskaičiusi ir lietuvišką versiją, aktreipiau dėmesį, kad skyriai prasideda ne paskutiniaisiais įvykiais ir jų tęsiniais, bet kažkokio bendro ir esminio dalyko aprašymu. Tai galėtų būti ir visuomeninės santvarkos aprašymas ar koks nors įprastas kasdieninis Maros gyvenimo ypatumas, po kurio detalaus aprašymo autorė privesdavo atgal prie esminių įvykių. Įdomus pastebėjimas, kuris man tikrai įsiminė ir kurį labai teigiamai vertinu.

Ši fantastinio pobūdžio knyga sujaudins iki sielos gelmių ir net nepastebėsite savo prarasto laiko, kol ją skaitysite. Knygoje iškeltos problemos: laisvės siekimas, nepilnavertiškumas ir kt. man pasirodė itin aktualios, bet retai gvildenamos tokiuose kūriniuose. "Raudonoji karalienė" labai išsiskyrė savo nenuspėjamu siužetu, kuris išties mane pribloškė. Net vadindama save "fantastinių knygų gerbėja" galiu pasakyti, kad kai kurie autorės posūkiai mane pribloškė gerąja prasme, taip kaip tikrai nesitikėjau. Šioje knygoje itin akcentuojamas posakis "Anyone can betray anyone", todėl ir aš jums siūlau to nepamiršti ir prisiminti, pravers...

Labai rekomenduoju šį kūrinį visų realistinių fantastinių kūrinių mėgėjams. Taip vadinu kūrinius, kaip "bado žaidynės", "Divergentė", "Delirium", "Atranka" ir kiti. Šis kūrinys jau irgi patenka į šį sąrašą. Manau, kad nenusivilsite perskaitę šį kūrinį, kuris žiniasklaidoje įvardijamas kaip laukiamiausias 2015 metais! Daugybė veiksmo, romantiškų detalių bei visų mėgstami revoliuciniai planai leis jums pasinerti į fantastikos pasaulį iš kurio niekada nenorėsite grįžti.


Skaitytojų nuomonės:

Viena iš geriausių knygų, tikrai verta būti top'uose. Kai rašytoja paskelbė, kad išleidžia antrą dalį, labai apsidžiaugiau. Antra dalis labai laukiama, o šios pabaiga buvo labai nenusėjama, kas yra didelis pliusas. Labai įdomi, piverčianti susimąstyti ir apie gyvenimiškus dalykus - meilę, mirtį, išdavystę... Mara, kaip pagrindinė veikėja, verta tiek dėmesio. Manau knygos autorei pavyko įvykdyti savo užduotį - pavergti skaitytojų širdis. Knyga labai gera! Tik aukščiausi balai!
Knygos autorę tiesiog galiu pagirti, kadangi parašyta tobulai. Į knygą susipina ,,Bado žaidynių" , ,,Divergentės" ir ,,Atrankos" trilogijų mišinys, kas suteikia knygai žavesio ir nesinori jos paleisti. Rekomenduoju visiems! :)

Nors maniau, kad reklaminis šūkis "laukiamiausia metų knyga" (visame pasaulyje) tėra reklaminis triukas parduoti kuo daugiau knygų, ši tikrai pateisino lūkesčius! Kas išeis sumetus Bado žaidynes, Divergentę ir Atranką į vieną puodą? Ogi Raudonoji karalienė, kuri pradžioje gal kiek vangokai skaitosi, bet pabaigoje privers širdį daužytis lyg žiūrint veiksmo filmą! Penki balai iš penkių, neabejotinai visos trys knygos stovės mano lentynoje.
Knyga nuoširdžiai nustebino! Man ji labai patiko, nes turi panašumų į Bado Žaidynes, o jas aš labai mėgstu. Ir ne vien dėl to. Mara - pagrindinė veikėja tokia tobula. Atvirai man ji labai patiko. Ir patys princai ne ką mažiau apkerėjo :) Skaičiau įsitraukus. Negalėjau atsitraukti.
Visas istorijos aprašymas tiesiog nuostabus.
Aišku kas skaitę tikrai nustebo gale. Mane šokiravo. Kad taip pasielgt ....., nesitikėjau.
Todėl laukiu nesulaukiu kitos dalies.
Visiems siūlau perskaityti, nepasigailėsit.
Galiu drąsiai teigti, jog bent jau dabar, tai yra geriausia mano šiais metais perskaityta knyga!
Knygą perskaičiau su tikru pasimėgavimu, o pabaigus ją atrodė, kad ji baigėsi per greitai ir norėjosi dar ir dar daugiau! Puikus kūrinys jaunimui. Apie šią knygą kalbama tikrai daug, kiti teigia, jog išpūstas per didelis burbulas ir ji nėra tokia šauni, bet aš manau, jog ne be reikalo ant jos nugarėlės puikuojasi šie žodžiai: "2015 metų laukiamiausia knyga, skirta „Divergentės“ ir „Bado žaidynių“ skaitytojams!" Esu skaičiusi paminėtas knygas, jos tikrai mane sužavėjo ir taip pat ši knyga! Jau svajoju apie antrąją dalį(tai taip pat turėtų būti trilogija) ir karštai trokštu, kad būtų sukurtas filmas!
Manau šią knygą reikėtų apibūdinti kaip "Sostų žaidimo" susijungimą su iksmenais.

Stephen King "Gyvulėlių kapinės"

Esu tikra, kad kiekvienas iš Jūsų, kuris lankosi bibliotekose, yra regėjęs pilną lentyną knygų su violetiniais viršeliais kaip matote nuotraukoje. Visos vienodos, išskyrus jų pavadinimus. Tos knygos priklauso vienam garsiausių pasaulio rašytojų Stephen King, kuris yra žinomas kaip siaubo fantastinių romanų karalius. Esu įsitikinusi, kad ne kartą girdėjote apie šį autorių, bet niekada nekilo mintis paskaityti jo kūrinių... Todėl ir šį kartą, kai balandžio mėnesį dedikavau fantastikai, nes manau, kad Stephen King yra pats puikiausias rašytojas, kurio kūryba galima ir pradėti šį mėnesį.

Stephen King parašė daugiau nei 200 kūrinių iš kurių didžioji dalis priklauso siaubo fantastikos žanrui. Nemažai jo kūrinių buvo ekranizuoti, vienas iš naujausių darbų, prie kurių autorius prisidėjo, yra ir jums puikiai žinomas serialas "Po kupolu"("Under the dome"). Šio serialo scenarijaus autorius ir yra šis garsus autorius.

Šį kūrinį autoriui įkvėpė parašyti jo paties gyvenimas. Stephen King pasakoja, kad sunkvežimis partrenkė jo šeimos katiną, kurį ypač dievino jo duktė. Būdamas tėvu, jis turėjo paaiškinti mažametei dukrelei apie katės mirtį ir apskritai apie šį reiškinį. Tuomet Stephen King ėmė fantazuoti: kas būtų, jeigu jis galėtų prikelti katiną iš mirusiųjų pasaulio... Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri pasakoja vienos šeimos gyvenimą, kurį paįvairino katino žūtis ir gyvulėlių kapinės, kuriose palaidojęs savo augintinį, pagrindinis veikėjas Luisas sulaukė atsako - jo šeimai viešint pas senelius ir jam likus vienam namuose, katinas grįžo. Sveikas ir gyvas.

Kūrinyje labai išsamiai aprašoma šios šeimos kasdienybė. Tarp šeimos narių sutiksite pagrindinį veikėją ir šeimos galvą Luisą, jo žmoną Reičelę, mažametę dukrytę Elę ir dar jaunesnė jos broliuką Geidžą. Jų istorija prasidėjo jiems atsikrausčius į naują miestelį ir aplankius išskirtinę vietą - gyvulėlių kapines. Pasak pasakojimų, toje vienoje nuo neatmenamų laikų buvo laidojami naminiai gyvulėliai. Tokios kalbos ir pasakojimai labai paveikė mažametę Elę ir tėvams reikėjo nuraminti dukrą ir paaiškinti, kad visgi mirtis yra neišvengiamas dalykas ir nereikia jos bijoti.

Kaip ir minėjau, kūrinio eigoje iš numirusiųjų prisikels šeimos katinas Čerčas, kuris turėjo vardą Vinstono Čerčilio garbei. Apie šį nutikimą žinojo tik Luisas ir jis net nesiruošė apie tai užsiminti savo šeimos nariams. Katinas itin pasikeitė: jis pasidarė gan bjaurus, visuomet turėjo klaikų kvapą ir labiausiai Luisas juo šlykštėjosi ir stengėsi neprileisti jo prie savo šeimos, bet tuo metu negalėjo niekam atskleisti tiesos.

Šeima turėjo įvairiausių problemų. Bet juk tam ir yra keli žmonės, kad visi kartu galėtų įveikti juos slegiančius dalykus ir paremti vieni kitus. Reičelė, pavyzdžiui, buvo sutraumuota savo vaikystėje, kai matė, kaip nuo didžiausių kančių mirė jos sesuo. Luisas, kitaip nei Reičelė ar jos tėvai, buvo gan neturtingas ir buvo smerkiamas žmonos tėvų dėl šio dalyko...

Pagrindinė šios knygos mintis yra mirtis. Apie šį reiškinį čia labai daug rašoma ir tikrai įdomiai, galima rasti daugybę išskirtinių faktų. Pavyzdžiui, pasak vieno laidotuvių namų savininko, žmonės retai kada miršta Gruodį vien dėl to, kad niekas nenori mirti gražiausių metų švenčių metu... Tokių smulkių faktų šioje knygoje apstu ir vien dėl to verta paskaityti kūrinį. Man patiko, kad autorius privertė savo veikėjus paaiškinti vaikams apie mirtį, tokiu būdu jaunesni skaitytojai gali išgirsti įvairiausių nuomonių, nes jauni žmonės visada visada bijo mirties. Būtent dėl šios priežasties ir pasirinkau paskaityti būtent šią Stephen King knygą, nes mano manymu, gyvulėlių kapinės intriguoja, ar ne?

Antrojoje knygos dalyje prasidės didysis veiksmas ir fantastiniai elementai. Pati dalis prasidės labai netikėtai, bent jau mane tai labai nustebino ir vos nelikau suklaidinta... Luiso šeimą aplankys mirtis. Tragiškas reiškinys pakeis šeimos gyvenimą, o ypač Luiso, kurį ir taip slėgė įvairios mintys apie prisikėlusius gyvūnus ir kas naktį aplankantys košmarai... Vienas dalykas nedavė ramybės Luisui: "Ar kas nors bandė palaidoti žmogų gyvulėlių kapinėse ir ar jis prisikėlė?". Su šia mintimi ir baigiu pasakoti apie siužetą ir palieku pačią didžiausią užuominą tolimesniems įvykiams.

Džiaugiuosi, kad paskaičiau Stephen King knygą ir tikrai nesigailiu pasirinkimu. Įdomu yra tai, kad autorius davė šią knygą paskaityti savo žmonai ir artimiausiems žmonėms, o jie ją sumenkino, sukritikavo. Todėl rankraštis kurį laiką liko gulėti autoriaus stalčiuje, kol vėl neatsirado galimybė jį pristatyti ir visgi išleisti.

Rekomenduoju visas Stephen King knygas, nes esu užtikrinta, kad šis autorius jus priblokš. Jo kūrinys "Gyvulėlių kapinės" tikrai prilygo itin geram siaubo filmui, nes to čia pakako. Tokį kūrinį lyginčiau su tomis baisiomis istorijomis, kurias visi mėgsta pasakoti savo draugams ir juos gąsdinti. Vienintelis skirtumas, kad tai kur kas platesnė ir išsamesnė istorija, kuri paliks jus be žado. Rekomenduoju!