2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Amy Ewing "Brangakmenis"

**********100-asis Aprašymas!************


Pastaruoju metu spėjau pasiilgti fantastinės literatūros. Pamačiusi šią knygą internete ir paskaičiusi jos aprašymą, priėmiau sprendimą, kad tai bus kažkas panašaus į visų mylimą  Kierra Cass "Atranką", bet tuo pačiu giliai širdyje tikėjausi, kad knyga tiesiog prilygtų sprogimui. Taip ir atsitiko.

"Brangakmenis" pasakoja apie laikus, kada kilmingieji valdė pasaulį, kuris buvo vadinamas visai taip pat kaip ir pati knyga. Deja kilmingieji nebuvo apdovanoti visais atžvilgiais. Dažniausiai jų palikuonys gimdavo itin ligoti arba turėdavo kokių neįgalumo savybių. O kažkam juk reikėjo palikti savo karalystes ir turtus... Taip atsitiko, kad vienas daktaras atrado išeitį: pasirodo, kai kurių neturtingų šeimų dukros turėjo dovaną ir jos galėjo pagimdyti tobulus vaikus turtingiesiems. Matote, šios surogantės turėjo ypatingų galių, kurios galėdavo daryti stebuklus...

Pagrindinė knygos veikėja buvo Violeta. Ši mergina taip pat buvo atrinkta kaip viena iš surogančių ir keturis metus gyveno atskirai nuo savo šeimos, neturėdama galimybės nei su jais susisiekti, nei pasimatyti. Per šiuos metus Violeta buvo ruošiama tapti viena iš surogančių. Galiausiai, aukciono metu, ji buvo nupirkta vienos hercogienės, kuri itin ilgai laukė tos akimirkos. Iš pradžių skaitydama pagalvojau, kad Violeta buvo reikalinga hercogienės sūnui, kuriam turėjo pagimdyti vaiką, bet pasirodo, pati hercogienė norėjo dukters ir ją padovanoti turėjo Violeta. Tai turėjo būti tobulas kūrinys, nes kitaip nei paprasti žmonės, surogantės būdavo apvaisinamos ir jų vaikų genai iš anksto numatomi...

Violeta buvo labai graži mergina. Ji turėjo pačias išskirtiniausias violetines akis, dėl kurių gavo ir tokį vardą. Per ketverius metus jis itin susibendravo su viena iš merginų, vardu Raven. Tai buvo skaudi atsisveikinimo akimirka. Violeta buvo itin trokštama, matote, būsimos surogantės buvo reitinguojamos ir tik pačiose aukščiausiose pozicijose esančios merginos būdavo nuperkamos pačių kilmingiausių žmonių.

Jeigu dar abejojate, paaiškinsiu. Ši knyga yra gan tamsi ir pesimistiška. Jei lyginant su "Atrankos" serija, tai geriausias palyginimas būtų toks: ši knyga yra tarsi "Juodoji gulbė", o "Atranka" - "Baltoji gulbė". Kierra Cass kūrinys buvo labai šviesus, pilnas geraširdžių žmonių. Merginos ten rūmuose laisvai gyveno, elgsėi, puošėsi ir dalyvavo konkurse. Amy Ewing parašė tokį kūrinį, kuris labai puikiai atskleidžia nelaisvės temą, nes akivaizdu, kad Violeta priklausė kažkam kitam, ji neturėjo pasirinkimo. Nors ji buvo gerai pamaitinta, turėjo nuostabius rūbus, ji buvo nelaisva. Hercogienė neleido jai reikšti savo nuomonės, neleido laisvai vaikščioti rūmuose, per pokylius bendrauti su kitais žmonėmis. Nors tiesą sakant, "Brangakmenis" man pasirodė labiau elegantiškesnis ir kilmingųjų gyvenimus primenantis kūrinys nei "Atranka".

Knygos eigoje susipažinsite su įvairiais veikėjais apie kuriuos neužsiminsiu, išskyrus du. Vienas iš jų buvo Violetos įvaizdžio kūrėjas, šis žmogus nuo pat pirmos jų susitikimo akimirkos ėmė su ja kitaip bendrauti nei visi kiti žmonės, kurie surogantes laikė daiktu. Lucien ilgai dirbo rūmuose ir žinojo daugybę paslapčių, todėl keletą iš jų sužinojo ir Violeta. Patikėkite, nieko gero tai nereiškė... Taip pat Lucien prisidėjo prie labai svarbaus žingsnio, apie kurį sužinosite tik paskaitę romaną "Brangakmenis"

Dar vienas labai ypatingas vaikinas buvo Ash. Matote "Brangakmenio" pasaulyje egzistavo ne vien surogantės. Taip pat buvo ir kitos panašios sistemos, visuomenės skirstymai. Ash taip pat buvo kilęs iš neturtingųjų šeimos ir vien dėl noro padėti sesutei, jis sutiko su vienos moters pasiūlymu tapti palydovu. Jo darbas buvo paprastas - lydėti merginas į vakarėlius, leisti su jomis laiką. Ash atsidūrė rūmuose kartu su Violeta dėl to, kad jis turėjo leisti laiką kartu su hercogienės dukterėčia, kuri laukė savo sužadėtuvių. Ash veikėja pamilsite nuo pat pirmų akimirkų. Kartu su Violeta jie neturės daug akimirkų, bet jos bus ypatingos, kadangi jie greitai supras savo jausmus viens kitam. Deja, Violeta puikiai suvokė, kad norint įgyvendinti Lucien sugalvotą planą jai, jaunuoliams nelemta būti kartu...

Manau, kad tema, nagrinėjama šiame kūrinyje, yra labai netradicinė. Knygos jaunimui dažniausiai apsiriboja kitokiais dalykais, nei gimdymu. Bet nuvilsiu, nors tai pagrindinis veikėjos tikslas - pagimdyti vaiką hercogienei - jis buvo gan susiaurintas ir buvo pasakojama apie kitus dalykus dėl ko aš džiaugiausi.

Knygos eigoje susipažinsite su šiuo ypatingu pasauliu, su nuostabiais ir išskirtiniais veikėjais. Manau, kad vos tik pabaigsite kūrinį suprasite, kad jis tikrai skiriasi nuo "Atrankos serijos". Labai sujaudino knygos pabaiga, kuri leidžia suvokti, kad  laukti tęsinio. Aš tai tikrai laukiu, nes autorė sustabdė veiksmą pačiu įdomiausiu metu ir taip, kad nebuvo įmanoma nuspėti visko...

Epic Reads Cover Reveal: THE WHITE ROSE by Amy Ewing
Rekomenduoju šį kūrinį netradicinės literatūros gerbėjoms (taip, labiau merginoms). Manau ši serija sulauks labai didelio pasisekimo pasauliniu mastu. Pasibaigus "Atrankai", atėjo laikas naujoms istorijoms, naujiems nuotykiams, kuriuos ši knyga ir vaizduoja. Aš labai likau patenkinta ir įdomu bus pasiskaityti daugiau įvairiausių recenzijų ir nuomonių apie šią knygą. Nuoširdžiai manau, kad "Brangakmenio" serija pateisins mano lūkesčius kur kas labiau nei "Atrankos" serija.

Neseniai buvo paskelbtas ir antrosios dalies "White Rose" viršelis, laukiam knygos!

2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Melvin Burgess "Vilko kauksmas"

Melvin Burgess skaitytojai puikiai žino, nes tai yra kone populiariausias rašytojas paaugliams. Šį kartą perskaičiau vieną naujausių autoriaus išleistų knygų Lietuvoje ir ši knyga skirta jaunesniems skaitytojams, bet kviečiu paskaityti visus, nes oficialiai tapusi pilnamete galiu pasakyti, kad istorija, aprašyta kūrinyje, yra neapsakomai graži.

Pasak autoriaus, idėja parašyti tokio stiliaus kūrinį užklupo jį, kai jis išgirdo dainą "Sister Wolf", kol tuo metu plovė indus. Jam pasidarė gaila, kad vilkai visuomet būna pristatomi iš blogosios pusės, kaip pavyzdžiui piktasis vilkas iš Raudonkepuraitės ar vilkas iš Trijų paršiukų pasakų. Autorius teigia, kad paieškų metu nerado nei vieno atsitikimo, kurio metu vilkas būtų mirtinai užpuolęs žmogų. Dėl šių priežasčių autorius nusprendė parašyti tikrai neilgą, bet veiksmo kupiną romaną, kuriame vilkus parodė iš gerosios jų pusės.

"Vilko kauksmas" istorija prasidėjo tada, kai berniukas Benas netyčia sutiko medžiotoją ir prasitarė jam, kad aplink jo namus klaidžioja vilkai, nors visiems buvo žinoma, kad Anglijoje vilkai buvo išnykę. Medžiotojas nusprendė pasidomėti šiais faktais ir įrodė sau, kad berniukas nemelavo - vilkų Anglijoje dar buvo likę ir jis nusprendė juos sumedžioti bei tokiu būdu tapti garsiu už tai, kad sumedžiojo paskutiniuosius Anglijos vilkus. Kaip sakoma, dėl garbės, nes pasak medžiotojo, jis taptų gerai žinomu, jei jo planai pavyktų.

Taigi, prasidėjo ne vienerius metus trukusi medžioklė, kurios metu skaitytojai buvo supažindinti artimiau su pagrindiniais vilkais: Vylius, Sidabraplaukė ir dar kiti vilkai, kurie, deja, greitai buvo sumedžioti. Istorija nebūtų tokia įtraukianti ir graudinanti, jeigu ne faktas, kad medžioklės metu vilkė Sidabraplaukė susilaukė trijų vilkiukų, iš kurių tik vienas išgyveno. Netrukus Sidabraplaukė turėjo išsiskirti su Vyliu, nes buvo sužeista. Ji su mažuoju vilkiuku atsidūrė namuose, kuriuose gyveno Benas, berniukas, prasitaręs medžiotojui aplink vilkų egzistavimą.

Benas su tėvais itin rūpinosi vilke su vilkiuku, kartu jie net davė vilkiukui Pilkiuko vardą, maitino jį ir globojo, bet viskas susiklostė taip, kad vilkams teko sprukti iš prieglobsčio ir pasitikti pavojų kupiną likimą. Taip istorija ir tęsėsi, deja, ji nebuvo labai laiminga ir manau, kad įmanoma nuspėti, kuo viskas baigsis.

Buvo įdomu stebėti veiksmą iš vilkų pusės. Ne, jie tikrai nekalbėjo tarpusavyje, net neturėjo minčių, bet turėjo jausmus, kuriuos autorius puikiai atskleidė. Supažindinama atskleisiu, kad pavyzdžiui Pilkiukas kurį laiką gyveno tarp kitų šuniukų ir jautė, kad kažkas negerai, kad jis skiriasi nuo jų, nepritampa. Vėliau jis ėmė lyginti ir kitus faktorius, kaip kad jo garbė ir išdidumas, lyginant su kitais šunimis, kurių jie neturėjo. Ir visa tai buvo dėl to, kad Pilkiukas nebuvo šuo. Jis buvo vilkas.

Melvin Burgess labai puikiai savo skaitytojus supažindino su vilkų gyvenimu. Sužinosite daugybę įvairiausių faktų ir suprasite, kad vilkai yra geresni nei dauguma žmonių.. Vienas iš įstrigusių faktų yra tai, kad vilkai buvo pratę medžioti laukinius gyvūnus, nes nenorėjo artintis prie žmonių ir jų vengė.

Manau, kad jeigu kalbėsiu medžioklės tema, nenuklysiu į šalį. Mano nuomone, medžiotojai yra reikalingi. Nekalbu apie nelegalią medžioklę. Medžiotojai turi daugybę taisyklių, kurių privalo laikytis. Jie negali medžioti kada nori, ką nori ir kur nori. Tam tikriem gyvūnam yra tam tikri laiko tarpai, kurių metu juos galima medžioti. Laikantis šių taisyklių medžiotojai atlieka visuomenei naudingą darbą, nes tuo pačiu sumažina ne tik plintančių ligų skaičių, bet ir avarijų, kurias sukelia būtent gyvūnai, skaičių. Taip, kad jeigu iki šiol teisėte medžiotojus - kviečiu labiau apie juos pasidomėti.

Šis medžiotojas, aprašytas šioje knygoje, yra nepateisinamas ir tokiems tiesiog negalima duoti leidimo medžioti. Jis medžiojo vilkus vien tik dėl garbės ir orumo. Nepaisė nei taisyklių, nei kitų žmonių patarimų ar drausminimų. Tai buvo lyg liga, kuri kainavo vilkų gyvybes. Viso kūrinio metu jaučiau šiam veikėjui didžiulę neapykantą ir jo elgesys buvo tiesiog nepateisinamas.

Šį kūrinį rekomenduočiau gamtos mylėtojams. Jums tikrai patiks. Taip pat ir tiems, kuriems patiko tokios knygos, kaip "Nematoma mėnulio pusė", kuri taip pat aprašyta šiame bloge. Gal panašumų ir nedaug, bet meilė gamtai yra vienijantis faktorius abiems knygoms. Kaip ir sakiau, ši knyga yra skirta jaunesniems, bet tikrai šešiolikmečiai nesijaus sugaišę laiko tokiam kūriniui, kurį sudaro vos 160 puslapių.


2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Patricia McCormick "Pjūvis"

Prisipažinsiu, dievinu knygas, kuriose galima rasti autoriaus pasakojimų apie tai, kaip jis rašė knygą, kas jį įkvėpė. Taip sakant, mane žavi laiškai skaitytojams. Patrick McCormick yra autorė, kuri kiekvienoje knygoje nepamiršta aprašyti kūrimo proceso, kuris leidžia suprasti tam tikrus jos priimtus sprendimus, vienaip ar kitaip paveikiančius istorijas.

Pasakodama, kaip parašė kūrinį "Pjūvis", autorė atskleidžia, kad mintis apie pjaustymąsi ilgai kirbėjo jos mintyse, nors ji pati niekada to nedarė. Apsilankiusi institucioje, kurioje kovojama su tokiomis paauglių problemomis, autorė išklausė merginų pasakojimų ir sukūrė vieną kūrinį, kurį centro merginos įvertino labai palankiai ir kiekviena rado ką nors bendro tarp savo problemų ir knygos istorijos. Taip sakoma, "Pjūvis" nėra istorija apie vieną problematišką merginą, bet apie visas.

"Pjūvis" yra antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Pirmoji "Niekada nesuklupk" palietė mane iki sielos gelmių ir nekantravau paskaityti daugiau autorės kūrybos. Lietuvoje yra išleista ir dar viena autorės knyga "Parduota". Visos trys knygos yra labai skirtingų tematikų, kurios, rodos, nesusijusios tarpusavyje. Bet vienas bendras dalykas aiškus - kiekviena autorės knyga yra parašyta aktualiomis, rimtomis temomis.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo kūrinio kompozicijos, kuri labai priminė Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės". Nežinau, pamenate, ar ne, bet Laurie Halse Anderson knygoje pagrindinė veikėja turėjo rimtų mitybos sutrikimų, bet siužetas prasidėjo ne nuo to, kaip išsivystė liga pagrindinei veikėjai, bet apie tai, kaip ji įsitvirtino jos organizme ir žalojo ją ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šį kartą knygoje "Pjūvis" situacija panaši, nes pagrindinė veikėja buvo pjaustymąsi pripažįstanti paauglė, kuri pasakojo apie savo gyvenimą pagalbos problematiškoms merginoms centre.  to, kūrinį galima vadinti be pabaigos... Tik šio teiginio negaliu argumentuoti, jums patiems reikės išsiaiškinti, kodėl taip yra...

Pasakojant Kali istoriją, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl mergina pradėjo žaloti save. Tiesą sakant, priežastys man pasirodė absurdiškos ir nevertos tokio dėmesio, bet tikriausiai galima daryti prielaidą, kad kartais net ir bereikšmės problemos gali privesti prie baisiausių veiksmų. Kali pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo jos šeimos tarpusavio santykių ir brolio ligos - astmos.

Kali gyveno psichikos pagalbos centre "Pajūrio pušyne", nors jame gyvenančios merginos mieliau rinkosi pavadinimą "Nupušimas". Autorė labai puikiai atskleidė kasdienį šių merginų gyvenimą. Įdomu paminėti yra tai, kad ten gyveno ne tik tos, kurios žalojo save pjaustymais, bet ir turinčios įvairių kitų sutrikimų: mitybos sutrikimų, psichologinių ir kitų. Visos merginos, gyvenančios centre, buvo labai paslaugios viena kitai ir pasiryžusios padėti.

Kali buvo labai sunku prisitaikyti prie rutiniškos veiklos, iš pradžių ji net nesistengė kažką keisti tam, kad pasveiktų. Savo pasipriešinimą normoms ji parodė nekalbėjimu. O tai tikriausiai turėtų priminti knygą "Kalbėk", kurią taip pat parašė minėtoji Laurie Halse Anderson. Apskritai kalbant apie šias dvi autores, nesunku pastebėti, kad jos linkusios rašyti gyvenimiškai svarbiomis ir aktualiomis temomis. Knygoje "Kalbėk" pagrindinė problema yra merginos tylėjimas. Ji patyrė daug žalos, bet nesiruošė niekam apie tai pranešti ir stengėsi su tuo susigyventi, nors jai sekėsi nekaip... Kali, "Pjūvio" veikėja, tiesiogine to žodžio prasme nekalbėjo net su šeimos nariais. Tai buvo didžiausia jos reakcija į visą sistemą, bet mergina sugebėjo perlipti per šį barjerą ir pasiekti tai, ko troško.

Man labai patiko knygos epizodas, kuriame Kali, netyčia atradusi detalę metalo, nusprendė ir toliau save žaloti. Vos tik įsipjovė, ji pajuto skausmą, nors iki tol visą laiką jusdavo palaimą ir palengvėjimą - dėl to ji ir norėjo toliau tęsti šį savęs žalojimą, kuris buvo tapęs kaip narkotiku. Tąkart pajutusi skausmą ji suvokė, kad iki tol rinkosi tik blogus sprendimus ir nusprendė pakeisti situaciją.

Knygoje labai įdomiai pateikiami Kali ir psichologės individualūs pokalbiai. Būtent šie apizodai rašomi pirmuoju asmeniu, bet tose vietose į psichologę kreipiamasi Tu. Kad geriau suprastumėte mano mintį, pridedu pavyzdinį sakinį: "Tu sėdi savo krėsle pasidėjusi tuščią popieriaus lapą.". Tikiuosi nesuklysiu, teigdama, jog pirmą kartą susiduriu su tokiu rašymo stiliumi, kuris mane itin suintrigavo ir sudomino. Šios išskirtos akimirkos su psichologe bus kone svarbiausios visame kūrinyje, nes būtent jų metu daugiausiai susipažinsite su veikėjos asmenybe.

Vienintelis romano trūkumas - jo trumpumas. Galbūt tiems, kurie mėgsta trumpus skaitinius, patiks, bet man norėjosi daugiau, kad viskas būtų kur kas labiau išplėtota. Dabar, rodos, vos spėjau įsijausti į istoriją, o ji jau baigėsi. Taip, kad garantuoju, kad greitai perskaitysite šią knygą, kurią šiandien ir rekomenduoju ne tik dėl savo tematikos, bet ir dėl išskirtinio rašymo stiliaus.


Pabaigai pridedu šiame aprašyme minėtų kitų knygų aprašymų nuorodas:

Patrick McCormick Niekada nesuklupk
Laurie Halse Anderson Kalbėk
Laurie Halse Anderson Žiemos mergaitės



Skaitytojų nuomonės:

Išties rimta ir opi tema atskleidžiama lengvai, netgi ganėtinai paprastai, tačiau tikrai ne blogąja prasme. Tai nesudėtingas kūrinys, kuris išties priverčia susimąstyti. Tiesa, norėjosi, kad būtu kiek labiau atskleisti jausmai, tačiau galbūt toks pagrindinės veikėjos būdas. Be to, susidariau įspūdį, kad knygos esmė tai ir yra, tas kelias į save, supratimas ką ir kodėl jauti. Dėl to kūrinys galėjo būti ilgesnis, labiau išplėtotas, bet ir taip patiko gerą įspūdį. Visgi, nepavadinčiau jo įkvepiančiu ar pamokančiu, bet, manau, to knygai ir nereikia. Svarbiausia, kad priverstu susimąstyti, o išvadas geriausia pasidaryti pačiam :)

Įdomi knyga, bet man joje trūko šiek tiek daugiau jausmingumo.Nors lengvai persiskaitė aš norėjau šiek tiek platesnės istorijos, daugiau atsakymų. Bet buvo puikus kūrinys, kuris supažindino su žmonėmis, kurie savo skausmu dorojasi žalodami save.


Tiesą sakant, paėmusi šią knygą nesitikėjau iš jos kažko nuostabaus ir nepaprasto. Bet ji tikrai pranoko mano lūkesčius :D Mano nuomone, šioje knygoje puikiai atskleidžiamos tam tikros vertybės ir žinoma bendravimo bei psichikos sutrikimai. Niekada nepažinojau žmogaus kuris pjaustėsi ar turėjo kitokių čia aprašomų problemų ir jos man atrodė labai tolimos. Tačiau perskaičius šią knygą supratau, kad visa tai yra arti ir niekada negali žinoti kas iš tavo artimųjų, pažįstamų ar draugų gali skendėti visiškoje neviltyje ir griebtis tokių drastiškų priemonių jai "malšinti".






2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Gillian Flynn "Dingusi"

Po viso mėnesio itin paaugliškų knygų šį kartą atokvėpiui pristatau kažką rimtesnio. Ši knyga buvo viena iš knygų, kurias planavau paskaityti 2014 metais, t.y. Knygų iššūkio knyga.  Nors ją perskaičiau dar vasaros viduryje, galiu pasakyti, kad iki šiol kartais apie ją pagalvoju ir nusišypsau, nes tokio "absurdo", kuris mane taip pakeretų gerąja prasme seniai nebuvau skaičiusi.

"Dingusi" buvo pripažinta kaip geriausia 2012 metais išleista knyga. Tikriausiai tai buvo vienas iš dalykų dėl kurių panorau įsitikinti knygos "tobulumą" pati. Tikrai nesigailiu. Tai istorija apie sutuoktinius Niką ir Eimę ir kaip jų gyvenimą pakeitė vienas įvykis, atitinkantis ir knygos pavadinimą.

Romano pradžioje buvo pristatyta ši pora ir jų gyvenimas buvo aprašytas kaip įprastas, eilinis. Kai atėjo penktųjų jų santuokos metų diena, Nikas grįžo namo ir rado betvarkę, kuri skelbė apie žmonos dingimą. Vos tik policija pasirodė, jie puolė ieškoti Niko žmonos, bet neatmetė galimybės, kad pats Nikas galėjo būti susijęs su jos dingimu...

Pirmoji romano dalis susideda iš Niko pasakojimų apie dabartį ir iš Eimės dienoraščio. Pritarsiu kitiems skaitytojams ir pasakysiu, kad pirmoji dalis buvo ko gero pati neįdomiausia iš visų trijų, bet tai manęs neprivertė padėti knygą į šalį. Šioje dalyje skaitytojai turėjo galimybę labiau įsigilinti į Eimės ir Niko tarpusavio santykius ir suprasti, kad jie nebuvo tokie tobuli, kokie galėjo pasirodyti. Eimė savo dienoraštyje atskleidė tamsiąją Niko pusę ir skaitytojai susidarė įspūdį, kad šis veikėjas yra blogietis. Bet įdoiausia yra tai, kad pati autorė iš karto leido suprasti, kad Nikas nekaltas dėl žmonos dingimo.

Antrojoje knygos dalyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Sužinosite labai intriguojančią tiesą apie Eimės dienoraštį ir susidarysite visai kitokią nuomonę apie abu veikėjus. Tiesą sakant, bus sunku atskirti kuris priklauso gerųjų pusei, o kuris blogųjų. Antrojoje dalyje taip pat Eime jau pasakos apie dabartį ir sužinosite kas iš tikrųjų jai atsitiko: a rji visgi buvo pagrobta, ar pabėgo, ar kurpė savo planus...

Trečioji kūrinio dalis buvo pati netikėčiausia, nes antroji dalis baigėsi labai gudriai. Apie šią dalį užsiminsiu mažiausiai, kad neatskleisčiau viso knygos įdomumo, bet patikėkite, verta laukti ir kentėti.

Gilinantis labiau į pačią istoriją, šiek tiek papasakosiu plačiau apie šių žmonių gyvenimus. Eimė buvo turtuolių vienintelė dukra, buvo gan išlepinta ir nepažinojo to skurdaus gyvenimo. Ji mylėjo Niką kaip ir jis mylėjo ją, bet jųdviejų santykiai pamažu ėmė gęsti. Matote, Eimė kelis savo santuokos metus apsimetinėjo tuo, kuo nebuvo - tobula žmona. Ji apsimetė, kad nepyko, jog vyras jųdviejų planus iškeisdavo į kokią kitą veiklą, kuri nebuvo susijusi su Eime. Eime viskuo domėjosi, neprieštaravo vyrui ir apsimetė laiminga, kieta žmona - ko daugiau ir gali norėti vyras? Bet netrukus ji atskleidė savo tikrąjį veidą ir tuomet sutuoktinių santykiai atšalo. Va tada ir paaiškėja bent jau mums, skaitytojams, kad Nikas užmezgė romaną su gerokai jaunesne mergina ir tokiu būdu padarė didžiulę klaidą, kurią privalėjo ištaisyti...

Šiame romane yra labai akcentuojamos vestuvių metinių dienos. Ir Eimė, ir Nikas plačiai pasakojo apie šias ypatingas dienas ir kartu turėjo tradiciją. Eimė kiekvienais metais prislapstydavo užuominų skirtingose vietose. Nikas turėdavo rasti užuominas ir taip priartėdavo prie pagrindinės jo dovanos. Eimei dingus vestuvių metinių dieną, Nikas rado tas užuominas ir nusprendė sekti paskui jas, kol galiausiai ėmė aiškėti, kur šuo buvo pakastas...

Kaip jau minėjau, Nikas buvo vienas iš įtariamųjų Eimės dingimo byloje. Visuomenė nusisuko nuo jo, kai sužinojo apie jo slaptą romaną, kai išgirdo apie daugybę įkalčių, kurie liudijo ne jo naudai... Beje, tiek įkalčiai turės labai įdomią reikšmę ir toje pusėje, apie kurią nenoriu pasakoti, prasidės visas "absurdiškumas" ir įdomumas. Ak, net pirštai niežti iš to noro viską papasakoti, bet deja. Jums patiems teks susirasti šią knygą ir paskaityti.

Vertinant šių veikėjų asmenybes, tai labai sunku išskirti vieną iš jų, susidaryti kažkokią nuomonę, nes kaip jau minėjau, autorė Gillian Flynn sugebėjo labai puikiai mus suklaidinti... Bet galiu pasakyti, kad ir Eimė, ir Nikas buvo labai gudrios asmenybės ir tai būtent mane ir žavėjo. Nepaisant visų "nesąmonių", kurios įvyko jų gyvenime, jie tobulai vienas kitam tiko ir tiesiog papildė vienas kitą.

Labai patiko autorės rašymo stilius, tikrai vien dėl jo galima būtų paskaityti šį kūrinį. Taip, kaip ji sugebėjo visus mus, savo skaitytojus, apgauti, manau, kad yra velniškai sunku padaryti, bet jai tai pavyko. Manau, kad jos sugalvotas siužetas ir keikvienos detalės apgalvojimas labai tiko šiam kūriniui ir privertė jį tapti geriausia 2012 metų knyga.

Negaliu apsakyti kaip džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Tai buvo kažkas tokio, ko seniai ieškojau ir laukiau. Nors knyga Lietuvoje ir priskiriama kaip knyga suaugusiems, užsienyje yra įvairiausių nuomonių šiuo klausimu, bet esmė tame, kad jeigu esate pasiruošę tokiam labai vykusiam trileriui, tuomet čiupkite knygą ir pulkite skaityti! Na, bet kadangi dažnai sulaukiu klausimų, tokių kaip "Nuo kelių metų geriausiai tinka ši knyga?", atsakysiu taip: mano manymu, kad nuo 16 metų, nes yra dalykų, kuriuos vyresni skaitytojai labiau akcentuoja nei jaunesni, todėl jie greičiau supranta viską ir įsigilina labiau. Lietuvos kino teatruose gan neseniai pasirodė ir filmas, paremtas šia knyga, kurį taip pat nekantrauju išvysti ir palyginti, nors jau dabar žinau, kad filmas tikrai negalės būti geresnis nei knyga, nes neįmanoma nupasakoti tam tikrų momentų.