Alessandro D'Avenia "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"

Ieškodama šiek tiek informacijos apie autorių, sužinojau, jog jis Italas. Turbūt tai gali pasirodyti visai nereikšminga detalė, bet kai pagalvoji, prisimeni, jog būtent Italai sukūrė Lietuvoje itin populiarų ir mėgiamą kūrinį "Trys metrai virš dangaus". Galima laisvai teigti, jog Italai yra nepataisomi romantikai ir jų kūriniuose tik to ir sulauksime. "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas" - ne išimtis. Tai viena populiariausių knygų jaunimui šiuo metu, kurią ir aš pagaliau perskaičiau.

"Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas" pavadinimas, kuris sukelia daugybę minčių. Tik skaitydamas knygą pamažu gali suvokti ką iš tiesų reiškia šie žodžiai. Tai pasakojimas vaikino Leo lūpomis apie merginą, kurią jis pamilo net nepažinodamas jos. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Būtent pavadinimas ją ir apibūdina. Beatričė turėjo neapsakomus raudonus plaukus, kuriuos Leo ir pamilo, ryškias žalias akis. Bet pavadinime minima ir balta spalva. Ta, kurios Leo visuomet bijojo. Balta jam buvo lyg nebūtis, lyg mirtis. Deja balta spalva apibūdina Beatričės ligą - leukemiją.

Šioje knygoje yra aprašyta meilės istorija. Deja, nemažai puslapių versite tol, kol pagaliau Beatričė susipažins su vaikinu, mylinčiu ją, sužinos apie jo jausmus jai.  Tai vis per Leo kuklumą... Vaikinas buvo tikrai nuoširdus ir rūpestingas. Jis nepabūgo mylimosios ligos, Beatričė nors ir nusilpo, jai nuslinko gražieji plaukai, Leo ją prisiminė tokią, kokia ji buvo. Vaikinas nesigailėjo nė vienos akimirkos Beatričės kambaryje  - ten jis praleido daugybę laiko.

Norint apibūdinti Leo, galima naudoti daugybę būdvardžių: rūpestingas, romantiškas, draugiškas, nuoširdus, kuklus, jautrus, jausmingas, svajingas... Leo yra kiekvienos merginos idealas. Bet deja vaikinas kovojo pats su savimi. Jam buvo itin sunku prisiversti susipažinti su mergina, kurią jis mylėjo, vaikinas vis stengėsi atrasti gyvenimo prasmę, svajonę.  Šioje knygoje rasite tikrai daug minčių, filosofinių pamąstymų apie gyvenimą. Taip, kad nusiteikite rimtam skaitymui, nes reikės įsigilinti kone į kiekvieną sakinį.

Dar viena pagrindinė veikėja šiame kūrinyje - Leo geriausia draugė Silvija. Jaunuoliai kartu darydavo viską: leisdavo laiką, mokydavosi, išsipasakodavo vienas kitam. Nors Leo ir turėjo draugą vaikiną, jis nebuvo toks nuostabus, kaip Silvija. Ši mergina labai svarbi šiame kūrinyje. Ji itin rūpinosi Leo ne veltui. Ji jautė šiltus jausmus jam.

Ši knyga yra apie draugystę, meilę, gyvenimo prasmės ieškojimą, svajones, meilę, mirtį. Atkreipiau dėmesį, kad nemaža dalis jūsų itin mėgsta knygas, susijusias su vėžiu. Tai itin skaudi tema, palietusi, ko gero, ne vieną iš mūsų. Rodos, norėtųsi bėgti kuo toliau nuo šios temos, bet ne, tokios knygos traukia kiekvieną iš mūsų. Manau, kad kiekvieną kartą skaitant tokią knygą, mes laukiame knygos pabaigos su viltimi, kad vienas ar tai kitas veikėjas pasveiks ir liks gyvas. Deja, taip būna retai. Norėčiau pasakyti, kad net jeigu knygose to nerandate, žinokite, kad daugybė žmonių išsigydė šią klastingą ligą. Tad niekada nepraraskite vilties ir nenuleiskite rankų.

Ta proga, kad jūs taip mėgstate tokio tipo knygas, duodu jums sąrašą knygų, kurios yra susijusios su vienomis ar kitomis ligomis.

Jodi Piccoult "Mano sesers globėjas"
John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"
Jenny Downham "Kol dar gyva"
Rosie Rushton "Aš neskęstu, tik mojuoju"
Erich Maria Remarque "Trys draugai"
Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės"

Mano nuomonė apie šią knygą:
Tiesą sakant gal liksite nustebę, bet nerašysiu, kad knyga buvo puiki, nes ji man tokia nepasirodė. Kadangi dabar parašysiu savo nuomonę, jos tikrai nebūtina klausyti, kiekvienas turi savitą skonį knygoms.
Pirmiausia pagrindinis veikėjas Leo man pasirodė per daug mergiotiškas. Keista tai rašyti, žinant, kad šią knygą parašė vyras. Leo sukurtas kaip besąlygiškas romantikas, turintis geriausią draugę merginą, įsimylėjęs merginą tik iš jos išvaizdos, mėgstantis svajoti, filosofuoti. Deja, tokių tobulų vaikinų praktiškai nerasite
Antras dalykas, kurį jau ir minėjau - faktas, kad Leo pamilo merginą tik dėl jos išvaizdos. Meilė iš primo žvilgsnio yra tikrai netinkamas pamokymas jaunimui. Iš pirmo žvilgsnio gali justi tik simpatiją, o meilė ateina tik pamažu, pažinant tą žmogų. Taip, kad šis autoriau nuosprendis mane keik nuvylė.
Trečias dalykas - knyga yra tikrai nuspėjama. Tiesiog skaitai ir supranti, kaip viskas baigsis. Tiesiog norisi skaityti toliau, pajusti, kaip artėji prie tavo teisingų spėjimų. Labai daug tokių knygų yra, kurios būna nuspėjamos. Tiesiog nemažai tokių turi įvairiausių nenuspėjamų vingių, vedančių prie pabaigos. Ši knyga yra itin tipiška ir nuspėjama.


Skaitytojų nuomonės:

Nepakartojama. Drąsiai galiu sakyti, kad tai mėgstamiausia mano knyga, perskaičiau pasiemus iš bibliotekos, bet tokią noriu ir nusispirkti. Labai pritraukia ir negali nuo jos atsiplėšti, nes mintys sukasi tik apie knygą kas bus toliau, kaip baigsis. Ji nėra nuspėjama, nebuvo neįdomių vietų, mintys labai protingos, tokios, kad jas norisi užsirašyti ir nepamiršti. Labai jausminga, atrodo jog viską išgyveni su herojais, privertė išspausti ašarą.

Ką tik perskaičiau ir manau labai jau egoistiška knyga. 
viskas sukasi apie Leo. jis galvoja tik apie save, kaip kitų bėdos palies jį, man nepatiko jo aprašymas. sprendžiant pagal išvaizdą tikriausiai nieko ten iš jo gero. 
kur jūs čia randat šilumą, aš nesuprantu? man knyga pasirodė "depresyvna" ir tiek..

Labai, labai nuostabi knyga. Labai prasmingos, gilios ir nuostabios knygos mintys. Labai nuostabiai išreikšti jausmai, puikus svajonių prasminimas ir tikslo siekimo skatinimas. Kiekvienas sakinys vertė labiau vertinti gyvenimą, suprasti jo svarbą bei mylėti artimuosius. Šioje knygoje išreikšti jausmai yra nuostabiausias knygos aspektas. Knygos tikrumas ir nuoširdumas vertė keistis. :) Manau tai vadinama šedevru. :)))

Labai stipri knyga. Psichologiškai. Daug pamoko ir... Na, neturiu žodžių tam jausmui apsakyti. Negaliu sakyti sušildo, nes tai kur kas daugiau. Toks nuostabus jausmas aplanko perskaičius knygą, šiurpuliukai laksto po kūną, tai tiesiog nuostabu. 

Ieškant žodžių knygai apibūdinti neužtenka vien "nuostabi" reikia pridėti: nepakartojama, suminkštinanti širdį, 

Kiekviena eilutė vertė vis labiau įsimylėti gyvenimą, kiekviena miela autoriaus mintis pasakyta Leo žodžiais vertė virpėti sielą. Visi toje knygoje sutalpinti jausmai, skaitant išsiveržė iš juodų spausdintų raidžių ir užliejo mane... Iš tiesų labai sunku aiškiai papasakoti kaip ji man patiko ir kokį įspūdį paliko.... Tik noriu pasakyti, jog tai tikrai nebanali jauno žmogaus bėdas atskleidžianti istorija. Aiškiai skaitant jauti kaip žmogus bręsta savo mąstysena, kaip jo mintys gilėja, jis pradeda vertinti tai, ką turi, vertinti gyvenimą(tuomet kai pamato, kaip kitas jį praranda), Kaip pradeda suvokti kas yra Meilė. Meilė raudona, tačiau žmogus, kurį tu iš tiesų myli nebūtinai turi būti tokios pat spalvos. 
"Tam, kuris laukia, nutinka lauktas dalykas, o tam, kuris tikisi, nutinka tai, ko nesitikėjo." Ši trumpa citata apibūdina Leo gyvenimą, išties netikėtą.

O ką apie šią knygą manote jūs?
(pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Vaiva Rykšaitė "Kostiumų drama"

Šią knygą laimėjau prieš kelis mėnesius www.100knygu.lt/issukis Deja, kad ir kaip jos norėjau, tik dabar teko galimybė iš tiesų ją perskaityti. Tai nuostabios ir jaunatviškos autorės Vaivor Rykšaitės knyga. Nuo pat pirmos akimirkos, kai žurnale "Panelė" perskaičiau interviu su šia mergina, panorau perskaityti šią knygą.

"Kostiumų drama" yra labai kontrastinga knyga šiame bloge. Ji visiškai kitokia nei kitos knygos. Ne tik, kad Lietuviška, bet ir skiriasi savo stiliumi. Tai pasakojimas apie mergina vardu Lėja, kuri nusprendė emigruoti ir ieškoti laimės svetur.

Autorė Lėją sukūrė kaip labai drąsią, ryžtingą, ironišką ir laimės ieškančią merginą.  Nežinojusi kur apistos, kur dirbs, ką veiks, mergina nusprendė emigruoti į Londoną. Ten ji patyrė tikrai ne vieną nuopolį, padarė ne vieną klaidą, ne vieną kvailą sprendimą. Tai yra savotiškas emigrantės iš Lietuvos dienoraštis, raginantis žmones tiesiog likti Lietuvoje, nors taip pat ją kritikuojantis.

Šiame "dienoraštyje" jūs rasite aprašytus ko gero pačius netikėčiausius įvykius. Pagrindinį Lėjos pragyvenimo šaltinį, jos revoliucionierių gaują, netikėtą, bet labai klaidingą posūkį, dėl ko aš esu itin nusivylusi. Pati autorė Vaiva Rykšaitė rašė, jog knyga paremta tikromis žmonių, arba jos pačios istorijomis. Sunku patikėti, kad kas nors galėtų taip žemai smukti, bet... :)

Manau, kad šią knygą mylės tie, kurie beprotiškai myli Lietuvą ir tikrai nesiruošia emigruoti. Ši knyga atskleidžia visas blogybes, kokios gali atsitikti būnant užsienyje. Tiems, kurie mėgsta ironiškumą, nemažą humoro efektą bei tokį "aštrų" stilių, rekomenduoju šią knygą paskaityti. Pastaruoju metu gan dažnai išgirstu dalykus, kurie galbūt man net nešautų į galvą. Ši knyga parodė tikrai daug naujų dalykų apie kuriuos anksčiau nebūčiau pagalvojusi.

Knyga suskirstyta trumpučiais skyreliais, tad jeigu jūs kaip ir aš laukiate, rodos, nesibaigiančio skyriaus pabaigos norėdami padėti knygą ir užsiimti kažkuo kitu, būkite ramūs, nes ši knyga jums bus pats tas.

Ši knyga yra tikrai neblogai vertinama pačių Lietuvių. Rasite ne vieną komentarą internete, taip pat po šiuo aprašymu. Matyt išties Lietuviams reikia būtent tokių knygų, pašiepiančių, ironiškų ir paprastų.

Turbūt daugeliui kyla klausimas, kokio amžiaus geriausia būtų skaityti šią knygą? Man ir pačiai taip buvo. Na, turiu pasakyti, jog tai yra knyga suaugusiems, bet labiau jaunimui. Rekomenduočiau nuo 17 metų, nes tokio amžiaus žmonės jau ima domėtis emigravimu, studijomis užsienyje. Ši knyga parodys, kad gyvenimas ne visada būna rožėm klotas. Jaunesniems, kurie net ir jaučiasi suaugusiais, nelabai rekomenduoju, nes knyga yra gan grubi ir šis rašymo stilius ne visiems gali būti suprantamas, be to, reikia būti kažkiek apsiskaičiusiam dėl kai kurių klausimų.

Labai rekomenduoju kaip nors susirasti straipsnį "Panelės" žurnale. Tai buvo vienas iš žiemos mėnesių žurnalų. Taip susipažinsite su autore, sužinosite kaip buvo kuriamas šis viršelis.

Skaitytojų nuomonės:

Nesu lietuviškos literatūros gerbėja, tačiau šią knygą, kažkaip netikėtai pakliuvusią man į rankas, perskaičiau. Ir nepasigailėjau. Ironiška ir įtraukianti. Tačiau tuo pat metu ir gana skausminga, nes joje atskleidžiamas tas didžiulis žmogaus nežinojimas kuo būti, kuo tapti ir ką daryti su savo gyvenimu...

abai rekomenduoju perskaityt. įdomiu kampu papasakota emigrantės istorija, charizmatiški personažai. Didžiojo Plano idėja kiek primena Kovos klubą. Idėjiškai stipri knyga. išlaiko intrigą iki pat pabaigos, nė nenutuoki kaip gali tokia istorija baigtis.

Tikrai puiki knyga, verta dėmesio. Rekomenduoju. Tikrai nepasigailėsit. :) įtampa išlaikoma. Beje, yra nemažai angliškų frazių, tačiau tai negadina bendro vaizdo :)

Cat Clarke "Pinklėse"

Cat Clarke išties buvo autorė, kuri mane tikrai nustebino ir privertė sunerimti. Jos kūrinys, kurį dabar ir aprašinėju, vis dar kirba mano mintyse ir aš vis dar galvoju "Kas čia nutiko?". Visgi nusprendžiau parašyti šiokį tokį aprašymą, tik šį kartą kalbėsiu labiau užuominomis, o ne tiksliais faktais, nes noriu, kad nusprendę paskaityti šią knygą, liktumėte nustebę kaip ir aš. ;)

Ši knyga buvo viena iš tų, apie kurių egzistavimą net nežinojau ir tuo labiau neplanavau pasiimti iš bibliotekos. Tai įvyko visai netyčia. Kai ieškojau bibliotekoje Delirium" trečiosios dalies "Requiem". Netyčia pamačiau šią knygą ir tiesiog pasiėmiau tam, kad nebūčiau veltui ėjusi į biblioteką. 
Knygos nugarėlėje galima rasti aprašymą, kuris, prieš imant knygą, manęs nė kiek nenustebino ir neprivertė jos perskaityti. Tai padariau su komentarų apie šią knygą pagalba. Juos radau puslapyje www.goodreads.com kurį jums tikrai dažnai miniu ir rekomenduoju apsilankyti jame. 

Tai knyga apie merginą, kuri vieną dieną atsibunda baltame kambaryje ir supranta, kad buvo pagrobta. Mergina nepamena kaip ten atsidūrė nei dalies savo gyvenimo. Jos pagrobėjas - jos pažįstamasis Itenas būtent ir siekia, kad mergina prisimintų viską, kas įvyko iki pagrobimo. Iš karto kyla klausimai: "Kas atsitiko?" "Ką ji padarė?" ir kiti. Mergina paklauso gražiai su ja besielgiančio pagrobėjo ir ima rašyti dienoraštį, kurio pagalba pamažu prisiminė viską, kas jai nutiko. Pamažu pagrobėjo elgesys, visa aplinka ir susidariusi situacija gali priartinti jus prie tiesos. Bent aš taip maniau. Iš dalies taip ir bus, susidarys jums daugybė baigčių versijų, bet ko gero nei viena nebus arti tiesos.
 Iš tiesų aš nesu dienoraščių - knygų mėgėja, bet šis variantas man tikrai tiko, nes beveik nesijautė, jog tai dienoraštis, buvo ir daugybė kitų elementų, padedančių įveikti šią problemą.

Greisė, pagrindinė veikėja, pamažu prisimena savo draugę Selę bei įvykį, pakeitusį draugės gyvenimą. Prisimena, kaip susipažino su pačiu nuostabiausiu vaikinu Netu ir kas juodu siejo. Prisiminė ir savo mamą, kuri, jos manymu, neskyrė jai pakankamai dėmesio. Būtent šie žmonės buvo labiausiai susiję su jos gyvenimu ir tuo, kaip viskas klostėsi kūrinyje.

Greisė buvo viena iš tų paauglių, kuri mėgo išgerti, šėlti su draugais, dalyvauti vakarėliuose, neklausyti mamos, mėgautis vienos nakties nuotykiais. Jai atrodė, kad ji buvo likimo nuskriausta mergina, todėl ji rado būdą žaloti save. Knygoje išties sunku pastebėti tai, bet iš tiesų ji ir buvo savo problemų priežastis (neskaitant kelių paminėtų). Ji kaltino savo draugę, neva ši buvo per didelė "skaistuolė", ji nematė, kas vyko tiesiai prieš jos akis, ji net nesistengė pakeisti santykių su mama.

Bet apie ką ši knyga yra iš tiesų? Man toks klausimas kilo ne kartą. Ar tai knyga apie pagrobimą ar tai merginos gyvenimo istorija? Labai svarbus knygos veikėjas Itenas, kurio svarba nustebins jus visus, ir norėjo, kad Greisė prisimintų savo istoriją ir mums, skaitytojams, atrodė, kad tai padariusi Greisė galės ištrūkti į laisvę. Taip ir nutko. Šis sakinys pasako visiškai nieko. Nebijokite, jis tikrai neatskleidžia tikrosios knygos baigties, nors perfrazavus galima atspėti. ;)

Knyga labai lengvai skaitosi. Vėlgi ją perskaičiau per dvi dienas. Ne tik dėl to, kad ji buvo gan lengva, bet ir dėl jos įdomumo, intrigų. Tai išties gražus romanas apie paauglišką meilę, draugystę, paauglystę. 

Gal šis aprašymas ir kupinas "keistenybių" ir nėra labai suprantamas, bet patikėkite, jį išties sunku rašyti. Tik perskaitę knygą suprasite kodėl. Mano nuomone tai yra knyga, kurią turėtumėte perskaityti. Tai visai kitoks kūrinys nei visi, kuriuos aprašinėjau. Vien savo kompozicija ir autorės sąmoningumu. Pabandykite tokio stiliaus kūrinį, liksite ne tik sužavėti, bet ir nustebinti. 

S. E. Hinton "Autsaideriai"

S. E. Hinton man pasirodė kaip labai nuoširdi ir maloni asmenybė. Savo legendinį kūrinį "Autsaideriai" ji parašė būdama vos 16 metų ir tikrai nesitikėjo tokios šlovės. Kritikai taip pat nemanė, kad kūrinys taps vienu geriausiu kūriniu paaugliams, bet jiems teko pripažinti, jog "Autsaideriai" - kartų knyga, parašyta dar 1967 metais.

Šią knygą lengvai galėtume vadinti Liežuvautojos versija vaikinams. Ne dėl intrigų ir meilės romanų, bet dėl Niu Jorko socialinių grupių. "Autsaideriai" yra knyga apie du Niu Jorko gyvenimus: Istsaidą, kuriame glaudė neturtingieji ir "chuliganais" vadinami jaunuoliai, bei Vestsaidą, turtingų tėvų vaikučių pusę. Ši knyga apie šių grupių skirtumus, kovas ir vienų kitų nepripažinimą, menkinimą. Ponis, pagrindinis knygos veikėjas, yra vienas iš griserių.

Ponis buvo našlaitis. Jis gyveno su dviem vyresniais savo broliais. Vaikinas dažnai abejojo vieno iš brolių meile jam, dažnai su juo ginčydavosi, pykdavosi, bet galiausiai, po tam tikrų įvykių, suprato, kad jiedu mylėjo vienas kitą. Vienas iš šios knygos akcentų ir buvo ta broliška meilė, kuri mane tiesiog pakerėjo. Turbūt nesu skaičiusi tokios knygos, kurioje būtų pasakojama apie brolius, kurie taip gerai sutarė.

Nors Ponis buvo griseris, giliai širdyje jis niekino šias dvi socialines grupes ir svajojo, kad jos pranyktų. Griseriai turėjo savitą stilių, buvo linkę nusikalsti, buvo nemandagūs ir chuliganai. Bent taip visi pasakodavo apie šią grupę. Ir tik patys gaujos nariai žinojo, kad ne visi tokie buvo. Ponis irgi toks nebuvo. Taip, jis atrodė kaip griseris, elgėsi kaip griseris, bet mėgo mokytis, skaityti ir elgtis...ne taip, kaip tikri griseriai. Bet kas įdomiausia, tai gaujos nariai visa tai toleravo. Jiems patiko toks Ponio kitoniškumas, jie nenorėjo, kad vaikinas pasikeistų. Jis buvo jų auksas. Tai mane nustebino. Atsiskleidė dar vienas knygos akcentas - draugystė. Tik tikri draugai šitaip elgtųsi.

Knygoje įvykiai seka vienas po kito. Labai intriguojantis ir nenuspėjamas kūrinys. Vienoje vietoje, kai likimas privertė pasitraukti jaunuolius iš miesto, buvo liūdna ir nesmagu dėl tokio posūkio, bet netrukus likimas ir vėl jaunuolius sugrąžino.

Skaitydama šią knygą galvojau apie "Aliaskos beieškant". Ar pamenate ją? Iš šalies tai dvi nepanašios knygos, bet iš tiesų jas sieja vienas bendras dalykas. Pagrindiniai veikėjai siekė išsilavinimo. Tai retas dalykas, skaitant knygas apie paauglius. Dažniausiai jie būna aprašomi kaip narkomanai nusikaltėliai, bet būna ir tokių atvejų, kai jie būna kaip šie du veikėjai. Labai vertinu šią savybę ir tikiuosi, kad tokių knygų, kurios būtų apie išsilavinusius paauglius, bus daugiau.

Knygoje susipažinsite su daugybe veikėjų. Iš pradžių viskas gali pasirodyti painu, bet netrukus jūs imsite juos atskirti ir pamatysite, kokie ji visi skirtingi ir kokie nuostabūs.

1967 metais išleista knyga turbūt gali ir "nubaidyti" savo senoviškumu, bet patikėkite, nustebau, kai sužinojau šį faktą. Knygoje tikrai to nesijautė. Žinojau, kad ši knyga nėra, bet tikrai nežinojau, kad ji tokia sena. Vis dar stebiuosi, kodėl lietuviai tik dabar ją išleido... Na, gerai, kad iš viso ji pasiekė mūsų kraštą.

Man labai patiko autorė. Su ja buvo galima susipažinti iš laiško pradžioje ir trumpo interviu pabaigoje. Ji tiesiog gyveno šiuo kūriniu. Pasirodė tikrai kaip šiltas žmogus. Norėčiau, kad dažniau knygose rastume interviu su autoriais, nes labai norisi pažinti žmogų, kuris parašė nuostabų kūrinį.

Labai rekomenduoju šią knygą visiems. Tai labai lengva ir nuostabi knyga, kurią surijau vos per dvi dienas. Tikrai nesitikėjau, kad ji bus tokia gera. Dar prieš porą mėnesių, kai ją išleido Lietuvoje, užsinorėjau ją paskaityti ir kažkodėl iki paimant ją į rankas, maniau, kad tai kūrinys apie patyčias, kažkas panašaus į "Ir vis dėlto šausiu", bet taip tikrai nebuvo. Net dabar stebiuosi, kodėl taip galvojau... Tai puiki knyga vaikinams, kuriems pasirinkimas šiame bloge yra gan siauresnis nei merginoms. Labai linkiu perskaityti šią knygą, nepasigailėsite.

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2